Tomo Čiučelio iliustr.
Tušti stadionai, įtartinų veikėjų valdomi profesionalūs klubai ir paliegę vaikai – tai sporto tradicijų neturinčios šalies realijos.
Prabėgus 20 nepriklausomybės metų Lietuvos sportas, kaip ir kai kurios kitos gyvenimo sritys, sunkokai įžvelgia šviesą tunelio gale. Kalba eina ne apie medalius, kuriuos mūsų sportininkai, nepaisydami prastėjančių sąlygų, vis dar įsigudrina vežti dešimtimis. Profesionalai – ledkalnio viršūnė, kuri kol kas tebėra tvirta. Tačiau po vandeniu esantis ledo kalnas tirpsta. Ir tirpsta pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje per 20 metų nesusiformavo sporto kultūra. Atvirkščiai – pastarųjų metų tendencijos rodo, kad vyksta priešingi procesai. Kodėl?
Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Danijoje išpopuliarėjo įdomios kepuraitės – ant jų viršaus prisiūtos žmogaus rankos, o link tikrų rankų nuvesti siūlai. Tampai siūlą – dirbtinės rankos ant galvos ploja katučių.
Ne taip seniai gamintojams šovė mintis tokių kepuraičių nebegaminti. Žinoma, kilo visuotinis nepasitenkinimas. Kodėl? Ne dėl to, kad visi danai su tokiomis kepuraitėmis eina palaikyti Danijos futbolo rinktinės ar mylimo futbolo klubo. Tik todėl, kad jie supranta tradicijų galią.
Tradicijos turi būti gerbiamos ir puoselėjamos. Kodėl trečdalį škotiškų laikraščių puslapių užima naujienos apie futbolą? Kodėl net krizės metu daugėja žiūrovų Vokietijos stadionuose? Kodėl Ispanijoje, Anglijoje, Italijoje žmonės į stadionus traukia šeimomis – lyg į iškylą gamtoje, tik suteikiančią galimybę pasijusti bendruomenės dalimi?
Futbolas suprantamas kaip kultūros dalis. Palaikydami Glazgo „Celtic“ žmonės tapatina save su katalikais, sirgdami už Glazgo „Rangers“ – su protestantais. Ateidami į stadioną jie tampa bendruomenės dalimi. Ir nesvarbu, kokio dydžio ta bendruomenė – kaimo, miesto ar valstybės.
Šiuos žmones galima pavadinti vidurine klase, nes jie nėra mirti dėl savo klubo pasirengę (nors kas ten žino?) ištikimiausi aistruoliai. Bet jie sudaro didžiųjų Europos valstybių futbolo stuburą. Žmonės, futbolą laikantys tam tikra kultūros, socializacijos ir visuomenės solidarumo forma.
Įdomu, kad tas pats galioja ir kitoms sporto šakoms. Prancūzas per gyvenimą žūtbūt turi pamatyti „Tour de France“ dviratininkų lenktynes, ispanas – parėkauti krepšinio salėje, vokietis – nuvykti į slidinėjimo trasą, danas – traukti giesmes per rankinio mačą.
Vakariečiams sportas įaugęs į kraują. Tai tradicija, per dešimtmečius suformavusi ir sporto kultūrą. Žinoma, kultūra savotiška – čia leidžiama nusikeikti, pasityčioti iš varžovų ir kitaip rodyti nekultūringumą, bet tai žaidimo dalis.
Vakariečiams sportas, ypač krizės metu, yra geriausia vieta emocijoms išreikšti. Atsikratyti blogų ir pasisemti teigiamų. Štai kodėl daugėja žiūrovų Vokietijos stadionuose.
O kaip Lietuvoje? Čia, deja, viskas klostosi priešingai. Suprantama, skeptikai atrėš, kad mūsuose nėra futbolo tradicijų, todėl nesiformuoja ir kultūra. Tai kodėl žiūrovų vis mažiau sutraukia lietuvių antroji religija – krepšinis? Akivaizdu, kad priežastys slypi giliau.
Tradicijos iš tiesų lemia daug. Visoje Europoje futbolo klubai kūrėsi XIX a. pab. – XX a. pr., tad nemažai iš jų jau šventė garbingus šimtmečio jubiliejus. Lietuvos futbolo senolis – Vilniaus „Žalgiris“, įkurtas 1947-aisiais. Taigi iki „pensijos“ dar trūksta, ypač jei bus pailgintas darbinis amžius…
Tradicijų neturime. Tai aiškiai pripažino ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) neseniai surengto suvažiavimo, kurio rezultatai guls į 2010–2020 m. šalies futbolo strategiją, dalyviai. „Kalbant apie futbolo kultūros ugdymą, visi sutiko, jog pagrindas yra tradicijos. Apmaudu, kad Lietuvoje jų mažai, nes netrūksta vienadienių futbolo klubų. Be to, tik maža visų klubų dalis rimtai stengiasi pritraukti žiūrovus į stadionus arba tikisi rezultatų. Tačiau tradicijoms sukurti gali prireikti dešimtmečių“, – konstatavo „Žalgirio“ aistruolių lyderis Ingvaras Butautas.
Vilniaus klubo ištikimiausiems tikrai nieko negalima prikišti. Jie net iš savo pinigų sunkiausiu laikotarpiu rėmė komandą ir, atrodo, sulaukė jos atgimimo. Tačiau ir jų mažėja, o ne daugėja.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje „Žalgiris“ buvo visos Lietuvos komanda, vienas iš atgimimo simbolių. „Žalgirio“ stadionas visada ūždavo nuo tūkstantinės žiūrovų minios. Bet atėjus laisvei ta minia tirpo, stadionas akyse nyko, o pastaraisiais metais išvis nepriima net Lietuvos A lygos rungtynių.
Ir ironiška, ir skaudu – tradicijos lyg ir buvo, bet sunyko. Aišku, ne menkiausią vaidmenį suvaidino ir kontroversiški „Žalgirio“ vadovai. Atkūrus nepriklausomybę, Vilniaus klubą valdė Gintaras Petrikas, Janušas Loputis, Vadimas Kastujevas (du iš jų turi reikalų su teisėsauga). Šie verslininkai dirbo taip intensyviai, kad tradiciją dabar tenka kurti iš naujo. Ne mažiau ambicijų turėjo ir kiti Lietuvos verslininkai, bet jų sukurti vienadieniai superklubai Mažeikių „Romar“, Šiaulių „Karedos“ ar Kauno „Inkaro-Grifo“ liko istorijos šiukšlyne.
Šiuo atžvilgiu labai taiklią pastabą LFF suvažiavime išsakė dabartinė „Žalgirio“ direktorė Vilma Venslovaitienė: „Visų pirma reikia pradėti Lietuvoje kurti tikrus futbolo klubus. Tokius, kurie yra neatsiejama bendruomenės dalis ir kurių valdyme dalyvauja ne vienas žmogus. Siūlyčiau perimti Vokietijos modelį.“
Kita vertus, kam žiūrėti taip toli. Už 300 kilometrų nuo Vilniaus įsikūrę Gargždai jau pritaikė tokį modelį. Gargždų „Bangą“ remia ir valdyme dalyvauja 19 įmonių, o futbolu gyvena beveik visas 16 tūkst. gyventojų miestelis. Vienus geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Arminą Narbekovą ir Raimondą Žutautą išugdęs miestas turi futbolo kultūrą ir garsiausią Lietuvoje skanduotę: „Kas laimės, kas laimės? Gargždų „Banga!“ O netrukus, po rekonstrukcijos, Gargždai turės ir gražų beveik 3 000 vietų stadioną. Beje, apie infrastruktūrą…
Kitų metų kovo pabaigoje Lietuvos futbolo rinktinė namuose žais 2012 m. Europos čempionato atrankos rungtynes su žemyno futbolo karaliene Ispanija. Kur žais? 2004 m. ispanus priėmėme Vilniaus „Žalgirio“ stadione, bet dabar jis tinka nebent bulvėms sodinti.
Logiškai mąstant, derėtų rinktis kitą didžiausią Lietuvos stadioną – Kauno S. Dariaus ir S. Girėno. Bet juk bus kovo pabaiga, gal dar sniegas nebus ištirpęs, gal lis. Net jei nelytų, stadiono konstrukcijose vanduo laikosi taip ilgai, kad beveik garantuotai krapnotų ispanų futbolo funkcionieriams ir žurnalistams už apykaklės. Ir lietuviams vėl tektų raudonuoti iš gėdos.
LFF lieka du variantai – Marijampolės „Sūduvos“ arba Vilniaus „Vėtros“ stadionai. Gražūs, tvarkingi, atitinkantys standartus, bet per maži, kad sutilptų visi norintys pamatyti Europos futbolo čempionus.
Iš tiesų Lietuva gerina rekordus. Dažnai sakoma, kad Afrika atsilikusi, bet sausio mėnesį Juodojo žemyno čempionatas vyko keturiuose (!) moderniuose stadionuose, kuriuose telpa po 25–50 tūkst. žiūrovų. Lietuva iki šiol neturi nė vieno tokio.
Jei ir kyla rūpesčių dėl infrastruktūros, kitose šalyse gelbsti kitoks mąstymas. Svarbiausiems mačams stebėti didžiųjų miestų aikštėse įrengiami milžiniški ekranai. Praėjusį rudenį, per rungtynes su Švedija, vienoje Kopenhagos aikštėje danai nepaisydami šaltuko sirgo už saviškius. Įsivaizduojame tai Lietuvoje? Sunkoka.
Bet minėtas sprendimas – tik laikinas išsigelbėjimas. Vokietijos „Bundeslygos“ žiūrovų skaičius išaugo 5 proc. pirmiausia dėl patogių ir modernių stadionų. Pabrėždamas šią aplinkybę Vokietijos futbolo lygos vykdomasis direktorius Christianas Muelleris neišrado dviračio.
Kas norės eiti į stadioną, kurio tualetai apšnerkšti, kėdės nešvarios, o ant galvos laša vanduo? Aišku, padėtis ne visur tokia dramatiška. LFF prezidentas Liutauras Varanavičius praėjusiais metais galėjo pasidžiaugti, kad Lietuvoje daugėja naujų ir kompaktiškų stadionų – jie atsirado (atsiras) Kėdainiuose, Alytuje, Gargžduose. Bet vien to maža.
Esminė sporto kultūros prielaida – pagarba sirgaliams. Visame pasaulyje puikiai suprantama, kad profesionalus sportas gyvuoja aistruoliams ir dėl aistruolių. Būtent į stadionus, arenas ar trasas ateinantys žmonės palieka pinigus, kurie perskirstomi sportininkams, klubams, infrastruktūrai.
Mechanizmas paprastas, bet Lietuvoje jis veikiausiai dar ne iki galo suprastas. Dirbant šioje srityje kartais apimdavo keistas jausmas, lyg sportas būtų tik pačių sportininkų reikalas. Simptomiška šiuo atžvilgiu buvo Vilniaus vaikų futbolo akademijos „Žalgirietis“ trenerio ir TV laidų prodiuserio Žydrūno Grudzinsko pastaba. „Svarbu atkreipti dėmesį į futbolo klubų pasyvumą kuriant bendrą produktą. Man tai aktualu, nes kai dirbau laidos „Futbolas LT“ prodiuseriu, gauti vaizdo informaciją iš klubų buvo tikrai sunku. Viliuosi, kad klubai vis labiau rodys iniciatyvą ir futbolo visuomenė turės daugiau galimybių sužinoti apie įvykius šalies čempionatuose“, – klubų darbo specifiką atskleidė Ž. Grudzinskas.
Apie klubų ir kitų sporto organizacijų darbą galima pasakyti ir daugiau. Kai kurie klubai net neturi interneto svetainių (beje, jos neturi ir futbolo A lyga), dažniausiai nesirūpina kontakto su aistruoliais palaikymu, neaugina jaunosios gerbėjų kartos. Didžiulis kontrastas su, tarkime, Anglija, kur klubai įprastai pasirūpina ir sirgalių kelionėmis, ir bilietais į rungtynes ne tik Europos lygose, bet ir šalies čempionate.
Paskutinis lietuviškų klubo ir aistruolių santykių pavyzdys – Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komanda. Metų pradžioje tarp klubo ir sirgalių įsiplieskė rimtas konfliktas, o sirgaliai prabilo apie klubo vadovų nepagarbą ir net apie tai, kad patys krepšininkai visiškai nebebendrauja su aistruoliais… Nėra žmogiškų santykių, nėra ir kultūros. Tai – signalas visų pirma klubams.
Futbolo tradicijomis ir kultūra mums nėra ko lygintis su kitomis šalimis, bet krepšinyje mes atsigriebsime, juk taip? Kažin.
Plika akimi galima matyti, kad ir krepšinis jau nebe taip traukia žmones, kaip anksčiau. Vilniaus „Siemens“ arena buvo pilna vos per kelerias Eurolygos rungtynes, o mūšiai su Kauno „Žalgiriu“ taip pat nebepritraukia dešimttūkstantinės publikos.
Kitur dar liūdniau. Pavyzdys – prieš pusantrų metų duris atvėrusi Panevėžio „Cido“ arena. Rungtynes gali stebėti 5 000 žiūrovų. O kiek stebi? Kovo 16 d. Panevėžio „Techaso“ dvikovos su „Sūduva“ atėjo pažiūrėti 400 žmonių. Toks pat rodiklis – kovo 5 d. per rungtynes su „Rūdupiu“. Lankomumo rodiklius dar gelbsti atvažiuojančios Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos, bet į kitus miestus jie užsuka vos po kelis kartus per metus.
Nepaneigiama tai, kad krepšinis užmigo ant laurų. Akivaizdu, jog žmonėms jau nebeužtenka vien paprasto produkto – rungtynių. Juolab kai jaučiamas šio produkto perteklius.
„Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ per sezoną sužaidžia po 70–80 rungtynių. Toks krūvis Europoje – beveik neregėtas. LKL, BBL, LKF taurė, Eurolyga, Europos taurė – aistruoliai tiesiog priversti pasimesti tarp tokios gausybės pasiūlymų. Dėl užimtumo tvarkaraščiuose nėra jokios tvarkos. Žaidžiama visomis savaitės dienomis, kartais dieną, kartais – vakare.
Kauno „Žalgiris“ nebe pirmą sezoną išlaiko labiausiai palaikomos komandos vardą, bet ir Kaune halė būna pilna tik per „Eurolygos“ mačus ir principines kovas su Vilniaus „Lietuvos rytu“. Priežastis ta pati – per didelė pasiūla. Kitas klausimas: kaip bus, kai duris Nemuno saloje pagaliau atvers naujoji Žalgirio arena? Ar tikrai net į „Eurolygos“ mačą visada susirinks po 12 tūkst. žiūrovų? Tai bus geras lakmuso popierėlis patikrinti, ar Kaunas vis dar gali vadintis Lietuvos sporto sostine.
LKL pateikta rungtynių lankomumo (žr. lentelę) statistika atspindi minėto pertekliaus rezultatus: lankomumas mažėja, ir gana sparčiai. Žmonės arba lieka prie televizoriaus su alaus buteliu, arba visai nusisuka nuo sporto. O gal nebuvo atsisukę?
Visi Lietuvoje vykstantys procesai turi vieną atramos tašką. Sporto kultūros neįmanoma sukurti be tam tikro požiūrio į patį sportą.
Ar lietuviai sportiška tauta? Tegul į šį klausimą atsako 2009 m. Klaipėdos mokyklose atlikto 1–12 klasių moksleivių sveikatos patikrinimo rezultatai. Jie – išties įdomūs. Iš 19 tūkst. mokinių tik kas šeštas (15,9 proc.) yra visiškai sveikas. Kiti skundžiasi įvairiais negalavimais – kraujotakos, kvėpavimo, stuburo, raumenų. Ir iškart pažvelkime į kitą statistiką, kurią nuolat pabrėžia L. Varanavičius: Lietuvoje sportuoja vos 10 proc. vaikų.
Medikai taip pat pripažįsta, kad šie skaičiai glaudžiai susiję. Dar prisiminkime reklamas, tikinančias, kad krepšinis neįmanomas be alaus, tradicijų trūkumą, siaubingai mažą finansavimą (šiais metais iš biudžeto sportui skirta 39 mln. litų – trečdaliu mažiau nei pernai), televizijų vadovų pareiškimus, kad sportas – reitingų žudikas… Štai ir turime rezultatą.
Tradicijoms ir sporto kultūrai kurti reikia žmonių. Gerai, kad bent jau LFF pagaliau tai suprato ir ėmėsi kurti rimtą strategiją. Nors prisiminus Klaipėdos moksleivių sveikatą tampa visiškai aišku, kad tai jau turėtų būti valstybinės reikšmės klausimas.
