Rūtos Petersonaitės iliustr.
Rinkodara per krizę: specialistai – gatvėje, profesionalumo likučiai išbarstyti.
Rinkodara atsirado tada, kai prekių pasiūla ėmė viršyti paklausą, o gamintojams prireikė galvoti ne tik apie tai, kaip kuo geriau dirbti, bet ir kaip paskatinti pirkti. Šis klausimas turėtų būti itin aktualus ir šiandien – juk sunkmečiu perkama mažai. Tačiau paradoksas – per krizę daugelis įmonių rinkodaros specialistus atleido. Kodėl? Ar jie tikrai nereikalingi?
Buvusi „Vilniaus vartų“ rinkodaros vadovė Regina Fraimanaitė sako, kad prieš krizę bendrovės rinkodaros biudžetas buvo riebus – specialistai gaudavo dideles sumas ir tyrimams, ir reklaminiams projektams įgyvendinti. Atėjus sunkmečiui pradėta svarstyti ne tiek strategiškai, kiek buhalteriškai – rinkodarai išleidžiami pinigai imti vertinti ne kaip investicija, o kaip išlaidos. Jas apkarpius savaime sumažėjo žmonių – jiems tiesiog nebeliko ką veikti.
Kitas dalykas, kišantis koją šioje srityje dirbantiems žmonės, – laisvai prieinami rinkodaros įrankiai. Pavyzdžiui, „Cartier“, „Burberry“, „Lanvin“, „Matis“ ir kitiems prekių ženklams atstovaujančios įmonės „Mirabella“ direktorė Inga Ramšienė sako, kad jai apsispręsti dėl reklaminių akcijų spaudoje paprasta ir pačiai: „Yra leidinių reitingų lentelės. Yra skaitytojų amžiaus grupių lentelės. Tiesiog žiūriu į reikalingas eilutes ir atsižvelgiu į mūsų įmonės pelningumo rodiklius. Pasidėjus šiuos skaičius ant stalo viskas labai akivaizdu, todėl atskiras žmogus mums nereikalingas.“
Patyręs specialistas šiam požiūriui kaipmat paprieštarautų – tokiais reitingais tiki tik naivuoliai, be to, net ir spauda gali pasiūlyti įvairių sprendimų – ne tik reklaminius maketus. Daugelis direktorių užsimena ir apie tai, kad rimtesniems rinkodaros žaidimams daugelis Lietuvos bendrovių jaučiasi tiesiog per mažos ir per skurdžios.
Apie rinkodaros specialistus kartais atsiliepiama ir taip: Lietuvoje gerų tiesiog nėra, jie nepakankamai paruošiami, todėl atėjus sunkmečiui ir tapo nereikalingi. Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Rinkodaros katedros vedėjas doc. dr. Arvydas Bakanauskas neneigia, kad tiesos čia esama: studentas iki rinkodaros pagrindų atsikapsto tik trečiame kurse, o magistrantūroje jis dažnai pamato, kad vis dar nieko nežino. Ir apskritai tarp mokslo žmonių tebevyksta ginčai: ką ruošia mūsų universitetai – specialistus ar eruditus? Kol kas teisingesnis antras atsakymas, todėl į rinką išmetami toli gražu ne praktikai. Anot A. Bakanausko, ir patys dėstytojai, jau vidutinio amžiaus žmonės, dažniausiai nėra nuosekliai studijavę rinkodaros – dažniausiai jiems žinias teko po trupinėlį rankiotis savarankiškai.
Dėl visų šių priežasčių savo darbą išmanančiu specialistu galima tapti maždaug po ketverių penkerių realaus darbo metų, žinoma, jei iki to laiko neperbėgsi į kitą sritį ar neišvažiuosi į užsienį. Patys įmonių vadovai Lietuvoje dažnai nelabai supranta, kur rinkodara baigiasi ir kur prasideda, todėl į darbą priimtas specialistas dažnai daro viską. Nuolat blaškomas, apkraunamas nesuprantamais darbais ir nežinodamas tikrųjų savo funkcijų, žmogus natūraliai ima keisti specializaciją. Šių eilučių autorei vienoje įmonėje pačiai teko trumpai paragauti rinkodaros duonos – pareigos buvo „įsūdytos“ kaip papildoma veikla. Per dvi savaites paaiškėjo, kad šio darbo atskaitomybės bei atsakomybės ribos nesuprantamos beveik niekam, net ir įmonės savininkams.
Kai atleisti rinkodaros specialistai šiandien ieško darbo, visiškai nereikalingi jie vis dėlto nepasijunta, nes šio profilio darbuotojų mažai, tik jiems dažniausiai siūlomos padvigubintos arba patrigubintos pareigos – viešųjų ryšių ir rinkodaros arba rinkodaros ir pardavimo. Rimtu iššūkiu tampa ir sparčiai besikeičiančios tendencijos. Rinkotyros bei rinkodaros sričiai tampa vis svarbesni socialiniai tinklai – tiklaraščiai, socialiniai tinklalapiai. Kitaip tariant, socialiniai tinklai virsta galingu itin mažų kaštų rinkodaros įrankiu, galinčiu daryti didelę įtaką vartotojams. Kai kurios bendrovės linkusios ten perkelti beveik visą savo rinkodaros strategiją.
Viena iš itin aktyviai socialiniame tinkle „Facebook“ veikiančių dalyvių – asmeninės rinkodaros ir komunikacijos bendrovė „Clinic 212“. Jos bendraturtis Daumantas Kairys pripažįsta, kad darbas socialiniuose tinkluose yra labai didelis: „Kasdien būtina kažką sugalvoti. Praktiškai tam reikia viso etato, nors kai kas to nesupranta. Mes 10 tūkstančių kontaktų išauginome per dvejus metus. Šiandien aiškiai matome, kad per socialinį portalą puikiai sekasi organizuoti renginius – du organizavome be jokios mokamos reklamos. Taigi socialiniai tinklai – rinkodaroje dabar „numeris vienas“. Bet jie per daug sureikšminami – tai lyg bažnyčia. Tačiau aš toli gražu nesu tikras, kad ten galima parduoti viską. Tarkime, telekomunikacijų produktai – puiku, o dėl stomatologijos jau abejočiau.“
Praėjus susižavėjimui aiškėja ir daugiau abejotinų rinkodaros socialiniuose tinkluose aspektų – pavyzdžiui, greitai dingstantis vartotojų pasitikėjimas, didėjantis triukšmas. Pokyčiai virtualioje aplinkoje labai spartūs, persiskirstoma akimirksniu – taip kažkada labai populiarus portalas myspace.com liko tik muzikai. Gali būti, kad ir socialinius tinklus ateityje bus siekiama tokius ir palikti, o ne paversti juos viena milžiniška skelbimų lenta. Taigi akivaizdu, kad rinkodaros srityje dirbantys žmonės, norėdami išlikti, turės išspręsti dar ne vieną galvosūkį.
