Stockxpert nuotr.
Vyriausybės ant pečių užsiritintas skolų akmuo taps sunkia našta iš duobės besikapstančiai Lietuvos ekonomikai.
Sparčiai leidusi obligacijas ir ėmusi paskolas Lietuvos Vyriausybė pasižymėjo tuo, kad Lietuva skolinosi brangiausiai iš visų ES valstybių. Valstybės vadovų užsispyrimas ir nenoras kreiptis pagalbos į tarptautinius partnerius Lietuvai papildomai kainuos šimtus milijonų. Blogiausia tai, kad jei Vyriausybei nepavyks užtikrinti spartaus ekonomikos augimo, skolų naštą teks vilkti ilgai.
Jeigu dabartinę valstybės skolą išdalytume visiems šalies gyventojams, išeitų, kad kiekvienas iš mūsų šių metų pradžioje buvo skolingas po 7,8 tūkst. litų. Prieš metus ši suma sudarė apie 4 tūkst. litų. Nors ekonomikos „dugnas“ jau praeityje, o šįmet vis drąsiau kalbama apie nedidelį Lietuvos ūkio augimą, pagal išgales šalies valdžia ruošiasi pradėti gyventi po kelerių metų. Iki to laiko iš valstybės biudžeto ruošiamasi išleisti daugiau negu į jį gaunama, o šį skirtumą teks padengti skolintais pinigais. Taip po poros metų vienam šalies gyventojui tenkanti valstybės skola viršys 13 tūkst. litų.
Įžengusi į naują tūkstantmetį, be skolų Lietuva gyveno vos keletą metų. Įspūdingu tempu pradėjus augti šalies ūkiui, didžiąsias skolas, kurios susidarė per 1999-ųjų Rusijos krizę, šaliai pavyko grąžinti 2004–2005 metais. Apmaudu, tačiau dosniai pinigus žarsčiusi buvusi Vyriausybė, kuriai vadovavo socialdemokratai, per keletą ūkio klestėjimo metų, skirtingai nei estai, nesugebėjo sukaupti rezervo, tad 2008-aisiais, šalį užklupus ekonomikos krizei, teko visu smarkumu paleisti paskolų ruletę. 2008 metų pabaigoje valstybės skola sudarė 15,6 proc. bendrojo šalies produkto (BVP), o per praėjusius metus ji išaugo kone dvigubai ir pasiekė 29,3 proc. BVP. Praėjusių metų pabaigoje Lietuva užsienio ir vietos kreditoriams iš viso buvo skolinga per 27 mlrd. litų, valstybės skolos svertinės vidutinės palūkanos sudarė 5,5 proc.
Nemažą dalį šių pinigų Vyriausybė pasiskolino užsienio rinkose išplatinusi tris obligacijų emisijas. Pirmos dvi išplatintos pernai – tada pasiskolinta 600 mln. eurų už 9,735 proc. metinių palūkanų ir 1,5 mlrd. JAV dolerių už 6,75 proc. metinių palūkanų. Šių metų pradžioje pasiskolinta dar 2 mlrd. JAV dolerių, tačiau dėl dvigubai vėlesnės vertybinių popierių išpirkimo datos – 2020 m. vasario 11 d. – šių obligacijų palūkanų norma siekė 7,625 proc.
Skubėjo skolintis – mokėjo brangiau
Komentuodama pastarąją obligacijų emisiją, SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė pastebėjo, kad obligacijų kaina galėjo būti bent 0,5 proc. punkto mažesnė. Premjero patarėjas finansų klausimais Mykolas Majauskas trečią bandymą skolintis tarptautinėse rinkose vadino sėkmingiausiu. Pasak jo, pasiūlyta obligacijų kaina buvo labai patraukli, o rinkose jos priimtos itin gerai – obligacijų paklausa daugiau kaip tris kartus viršijo pasiūlą. Be to, sėkmingai išplatinti vertybiniai popieriai metų pradžioje paruošia dirvą kitai obligacijų emisijai, kuri greičiausiai bus platinama rudenį.
Vis dėlto aukštų obligacijų pajamingumu viliodama investuotojus Vyriausybė greičiausiai šiek tiek perlenkė lazdą ir palūkanų kartelę užkėlė per aukštai. Tai parodė vėlesni sandoriai antrinėje rinkoje, kurioje šios emisijos obligacijų pajamingumas per mėnesį smuko žemiau 7 proc. ribos, o investuotojai jomis prekiavo su 4–5 proc. marža. Kita vertus, platinant obligacijas buvo sunku numatyti, kaip klostysis įvykiai finansų rinkose ir šalyse kaimynėse, todėl laukti ilgiau buvo rizikinga. Nuo vasario pradžios įtampa rinkose atslūgo, o ir pati Lietuva sulaukė žinių apie pagerėjusius tarptautinių reitingų agentūrų įvertinimus, todėl šalies rizika sumažėjo. Per kovą Lietuvos kredito riziką atspindinčių apsikeitimo sandorių (CDS) kaina smuko trečdaliu ir pasiekė 2008-ųjų rudens lygį. Vadinasi, ir skolintis Lietuvai šiuo metu kainuotų gerokai mažiau.
Apskritai Lietuva tarptautinėse rinkose iki šiol skolinosi brangiausiai iš visų ES šalių. Metų pradžioje obligacijų emisijas platinusios Vengrija ir Lenkija pinigų pasiskolino už 6,3 proc. ir 6,4 proc. metinių palūkanų, o kur kas didesnių skolų slegiama Graikija kovo pradžioje 4,8 mlrd. eurų sugebėjo pasiskolinti už 6,2 proc. metinių palūkanų. Beje, Vyriausybė pigiau sugeba skolintis vietos rinkoje – per šių metų sausį buvo pasiskolinta 873 mln. litų, už kuriuos vidutiniškai mokėta 4,86 proc. metinių palūkanų.
Brangiau už Lietuvą skolintis galėtų nebent Latvija, tačiau ji yra paprašiusi ES ir Tarptautinio valiutos fondo finansinės pagalbos, o jai suteiktos paskolos 4–5 kartus pigesnės nei Lietuvos. Tačiau premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė dar praėjusių metų pradžioje nusprendė tarptautinės pagalbos neprašyti ir iš ekonomikos duobės kapanotis savo jėgomis. Tam vėliau pritarė ir naujoji šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pagrindinis argumentas – itin griežti tarptautinių partnerių reikalavimai šalies fiskalinei politikai. Vargu ar Vyriausybė, norėdama suvaldyti kone dviženklį biudžeto deficitą ir siekdama jau po keleto metų įsivesti eurą, turi daugiau alternatyvų. Belieka pridurti, kad už principų demonstravimą ne pirmą kartą gali tekti mokėti brangiau ir ilgiau.
Investicinio fondo „Spencer House Capital Management LLP“ partneris Darius Daubaras pastebėjo, kad Lietuva skolinasi labai brangiai, o besikaupiančios skolos gali tapti sunkia našta atsigaunančiai šalies ekonomikai. Šiųmečiai šalies skolinimosi poreikiai matuojami maždaug 13 mlrd. litų, tad metų pabaigoje besikaupianti valstybės skola išaugs ir greičiausiai viršys 40 proc. BVP. Finansų ministerija ramina, kad tai neviršija Mastrichto kriterijų, pagal kuriuos valstybės skola turėtų būti ne didesnė negu 60 proc. BVP, be to, kitos šalys yra prasiskolinusios kur kas labiau, o skolos vidurkis ES siekia 73 proc. visos bendrijos BVP. Tačiau net ir kriterijus tenkinanti skola gali ilgus metus versti valstybę gyventi susispaudus.
Našta atsigaunančiai ekonomikai
Valstybės skola ne veltui lyginama su BVP rodikliu, nes tai parodo santykinį skolos dydį ir galimybes ją grąžinti per tam tikrą laikotarpį. Su BVP rodikliu vertėtų palyginti ir dar vieną skolų aspektą – palūkanas. Palūkanos iš esmės turėtų būti dengiamos iš ekonomikos prieaugio ir biudžeto pertekliaus. Kai ekonomika smunka, o pinigų trūksta, to padaryti negalima, todėl jas tenka finansuoti naujomis paskolomis, taip bendra skola didėja dar sparčiau. Pavyzdžiui, vien šiųmetėms palūkanoms apmokėti Lietuvai papildomai reikės pasiskolinti daugiau kaip 1 mlrd. litų. Nors šįmet Lietuvos ekonomika turėtų truputį paaugti, iš to finansuoti skolų palūkanų nepavyks, mat dar keletą metų iš biudžeto planuojama išleisti daugiau negu į jį gaunama.
Vyriausybė kalba, kad ES nustatytų kriterijų valstybės skola neperžengs, tačiau biudžeto deficitą žada suvaldyti tik po poros metų, todėl iki tol Lietuvos skola greičiausiai išaugs iki 50 proc. BVP. Tačiau net ir panaikinus biudžeto deficitą, skola gali kauptis toliau dėl didelių palūkanų. Kuo ilgiau ir kuo didesnis bus skirtumas tarp skolos palūkanų ir BVP prieaugio, tuo labiau išaugs skola. Po kelerių metų mažinti biudžeto išlaidas gali reikėti ne dėl to, kad nėra pinigų socialinėms išmokoms ar valstybės tarnautojų atlyginimams, o tam, kad būtų apmokėtos skolų palūkanos.
Jeigu 2012 metais valstybės skola sudarys 50 proc. BVP, tai, remiantis dabartine palūkanų norma ir BVP rodikliu, vien palūkanoms apmokėti per metus teks skirti apie 2,25 mlrd. litų arba 2,4 proc. BVP. Vadinasi, šalies ūkis turės augti kelis kartus sparčiau, kad biudžete susidarytų pakankamas perteklius palūkanoms kompensuoti, jau nekalbant apie skolų grąžinimą. Tačiau per artimiausią penkmetį sunku tikėtis iki krizės buvusio Lietuvos ekonomikos augimo, per metus siekusio apie 7–8 proc. Europos Komisija skaičiuoja, kad Lietuva su dabartiniu investicijų lygiu per metus gali tikėtis 1–2 proc. BVP augimo.
Norint, kad BVP augtų po 4–5 proc. per metus, reikia, kad trejus metus į pelningus pramonės sektorius būtų investuojama 25–30 proc. BVP. Kol kas didžioji pasiskolintų pinigų dalis nukreipiama einamosioms išlaidoms finansuoti, o jų atnešama nauda šalies ūkiui tikrai menka. Tad skolų kuprą per šią ekonomikos krizę užsiauginome ilgam, o pernai pradėtas platinti Vyriausybės obligacijų emisijas gali tekti dar ne kartą refinansuoti. Be to, nors ekonomika ir pradės augti, didelę dalį šio prieaugio gali tekti skirti skoloms apmokėti, o investicijas ir geresnio gyvenimo lūkesčius nukelti dar vėlesniems laikams.
