Stockxpert nuotr.
Vaisiaus lyties atpažinimo įrenginiai, mažėjantis vaisingumas ir seni prietarai griauna visuomenę.
Kinų rašytoja Xinran Xue aprašo apsilankymą valstiečio, kurio žmona gimdė, šeimoje Šandongo provincijos Jimengo teritorijoje. „Vos spėjome prisėsti virtuvėje, – rašo ji, – kai greta esančiame miegamajame išgirdome skausmingą dejonę… Šūksmai kambaryje pagarsėjo… ir staiga nutilo. Pasigirdo tylus kūkčiojimas, o tuomet šiurkštus vyriškas balsas kaltinamai metė: „Bevertis daiktas!“
„Staiga man pasirodė, kad kažkas sujudėjo už manęs stovinčiame paplavų kibire, – prisimena Xinran. – Pasibaisėjusi pamačiau mažą iš kibiro kyšančią kojytę. Turbūt pribuvėja tą mažytį kūdikį gyvą įmetė į paplavų kibirą! Jau buvau bepuolanti prie jo, bet du mane lydėję policininkai tvirtai laikė už pečių. „Nesijudinkite, jos neišgelbėsite, per vėlu.“ „Bet tai… žmogžudystė… o jūs policininkai!“ Maža kojytė jau nebejudėjo. Policininkai mane laikė dar kelias minutes. „Mūsuose nieko ypatingo pribaigti naujagimę“, – ramindama tarė pagyvenusi moteris. „Bet juk tai gyvas vaikas“, – tariau drebančiu balsu, rodydama į paplavų kibirą. „Tai ne vaikas, – pataisė ji, – tai naujagimė, ir mes negalime jos pasilikti. Čia be sūnaus neišsiversi. Mergaitės nieko nereiškia.“
2010 m. sausį Kinijos socialinių mokslų akademija (KSMA) parodė, kas gali nutikti šaliai, kurioje mergaitės nieko nereiškia. Kadangi trūksta jaunų moterų, po 10 metų vienas iš penkių vaikinų negalės susirasti nuotakos, o to taikos metu dar nebuvo jokioje šalyje
Šis skaičius pagrįstas netolygiu lyčių pasiskirstymu tarp 19 metų ir jaunesnių žmonių. 2020 m. Kinijoje tokio amžiaus vyrų bus 30–40 mln. daugiau nei moterų. Palyginimui, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje iš viso yra 23 mln. jaunesnių kaip 20 metų vaikinų ir berniukų, o JAV šis skaičius – apie 40 mln. Kinijoje po 10 metų susituokti vilčių beveik neturės tiek jaunų vyrų, kiek iš viso jų yra JAV, arba beveik dvigubai daugiau nei trijose didžiausiose Europos valstybėse kartu sudėjus; jie nebus prisirišę prie savo namų ir neturės visuomenėje padėties, kurią suteikia santuoka ir vaikai.
Lyčių genocidas – pasiskolinsime 1985 metais išleistos Mary Anne Warren knygos pavadinimą (angl. „Gendercide“) – dažnai laikomas nenumatyta Kinijos vieno vaiko politikos pasekme arba skurdo ir neišprusimo rezultatu. Bet negali būti, kad tai viskas. Regis, viengungių, Kinijoje vadinamų guanggun (nuogomis šakomis), pertekliaus augimas 1990–2005 m. įsibėgėjo, ir neaišku, ar tai susiję su vieno vaiko politika, įvesta 1979 m. Be to, su naujagimėmis kariaujama ne tik Kinijoje.
Kai kuriose Indijos dalyse lyčių santykis toks pat asimetriškas. Kitose Rytų Azijos šalyse – Pietų Korėjoje, Singapūre ir Taivane – gimsta itin daug berniukų. Tas pats pasakytina ir apie buvusias komunistines šalis Kaukaze ir Vakarų Balkanuose. Ši tendencija pastebima netgi kai kuriuose JAV gyventojų pogrupiuose.
Amerikos verslo instituto Vašingtone demografas Nickas Eberstadtas teigia, kad tikroji priežastis – ne speciali kurios nors šalies politika, bet didesnis noras turėti sūnų, sparčiai plintančių vaisiaus lyties nustatymo technologijų ir mažėjančio vaisingumo lemtingas susidūrimas. Tai – pasaulinės tendencijos, o savanoriškas moteriškos lyties kūdikių sunaikinimas – irgi pasaulinis reiškinys.
Berniukų mirtingumas kūdikystėje šiek tiek didesnis nei mergaičių, todėl berniukų gimsta daugiau nei mergaičių – taigi lytiškai subrendusių vaikinų ir merginų būna po lygiai. Visose gimimus registruojančiose šalyse paprastai 100 mergaičių tenka 103–106 berniukai. Santykis visą laiką buvo toks stabilus, kad, regis, taip gamta nustatė.
Bet per pastaruosius 25 metus gamtos nustatyta tvarka iš esmės pasikeitė. 1985–1989 m. gimusioje kartoje Kinijoje lyčių santykis jau šiek tiek viršijo natūralią ribą – 100 mergaičių teko 108 berniukai. O 2000–2004 m. gimusioje kartoje jis siekė 124:100. Pasak KSMA, šiandien 100 mergaičių tenka 123 berniukai. Tokie rodikliai be žmogaus intervencijos biologiškai neįmanomi.
Už viso to slypi stulbinami duomenys iš provincijų. 2005 m. pabaigoje atlikta ir „British Medical Journal“* (BMJ) paskelbta Kinijos namų ūkių duomenų analizė rodo, kad lyčių santykis gamtos nustatytąjį atitinka tik viename regione – Tibete. Keturiolikoje provincijų – daugiausia rytų ir pietų – naujagimių lyčių santykis 120:100 ir daugiau, o trijose – precedento neturintis 130:100 santykis. Kaip sako KSMA, lyčių disbalansas didėja kasmet.
BMJ tyrimas irgi šiek tiek paaiškina vieną Kinijos lyčių disbalanso mįslę. Kokią įtaką tokiam dideliam skirtumui daro numanomas polinkis nuslėpti mergaitės gimimą tikintis susilaukti sūnaus? Autoriai mano, kad nedidelę. Jei tai viską paaiškintų, lyčių santykis lyg ir turėtų staiga sumažėti mergaitėms, kurių gimimas buvo nuslėptas, pasirodžius oficialiuose registruose, kai jos pradeda eiti į mokyklą arba apsilanko pas gydytoją. Vis dėlto skirtumas nemažėja. 2005 m. lyčių santykis tarp penkiolikmečių buvo panašus į santykį jiems gimus. Tai reiškia, kad ne neregistruotos mergaitės, o vaisiaus lyties nulemti abortai paaiškina berniukų perteklių.
Kitose šalyse lyčių santykis labai asimetriškas ir be drakoniškų Kinijos gyventojų skaičiaus kontrolės priemonių (žr. 1 pav.). Taivane lyčių santykis nuo šiek tiek didesnio už įprastą 1980 m., prasidėjus XX amžiaus paskutiniam dešimtmečiui, irgi paaugo iki 110:100 – šiandien jis tik šiek tiek mažesnis. Per tą patį laikotarpį Pietų Korėjoje lyčių santykis, buvęs truputį didesnis už įprastą, 1990 m. išaugo iki 117:100 (tuomet jis buvo didžiausias pasaulyje), nors po to vėl šiek tiek nukrito. Abi šios šalys jau buvo turtingos, sparčiai plėtojosi ir jose kilo išsilavinimo lygis, nors lyčių pusiausvyra pastebimai sviro į vyrų pusę.
Pietų Korėjoje pasekmės stulbinamos. Turtingos šalies viengungių perteklius pritraukė daugybę nuotakų iš užsienio. 2008 m. 11 proc. santuokų buvo mišrios – dažniausiai tarp korėjiečio ir užsienietės. Tai kelia įtampą homogeniškoje visuomenėje, kuri dažnai priešiška mišrių santuokų vaikams. Tendencija ypač ryški kaimuose, kur, vyriausybės manymu, 2020 m. pusė žemdirbių vaikų bus iš mišrių šeimų. Tokių vaikų jau tiek daug, kad sugalvotas naujas žodis „kozijiečiai“, arba Korėjos azijiečiai.
Formaliai Kinija – komunistinė šalis, bet kituose kraštuose būtent komunistinio režimo žlugimas siejamas su lyčių disbalanso augimu. 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai, berniukų ir mergaičių skaičiaus skirtumas išaugo Armėnijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje. Ten lyčių santykis nuo 1991 m. buvusio normalaus lygio 2000 m. pakilo iki 115:100–120:100. Santykis po karų buvusioje Jugoslavijoje pakilo ir kai kuriose Balkanų šalyse. Serbijoje ir Makedonijoje santykis apie 108:100. Iškreipto lyčių santykio ženklų pastebima netgi JAV, tarp įvairių iš Azijos kilusių amerikiečių grupių. N. Eberstadtas teigia, kad 1975 m. tarp iš Kinijos, Japonijos ir Filipinų kilusių amerikiečių lyčių santykis buvo 100:100–106:100, o 2002 m. – jau 107:100–109:100.
Bet įspūdingiausius duomenis aptinkame kitoje valstybėje milžinėje – Indijoje. Indija nekaupia informacijos apie naujagimių lyčių pasiskirstymą, taigi jos duomenų tiksliai palyginti su kitais neįmanoma. Bet berniukų skaičius, palyginti su mergaitėmis, neabejotinai augo, o regionų duomenys, kaip ir Kinijoje, pastebimai skiriasi. Šiaurės Vakarų valstijose, Pandžabe ir Harjanoje, lyčių santykis toks pat didelis, kaip Kinijos rytų bei pietų provincijose. Šalies mastu vaikų iki šešerių metų lyčių santykis nuo 1981 m. užregistruoto biologiškai nepriekaištingo 104:100 2001 m. pakilo iki biologiškai neįmanomo 108:100. 1991 m. viename rajone lyčių santykis buvo 125:100, o 2001 m. tokių rajonų buvo net 46.
Šie skirtumai tradiciškai laikomi senamadiškoms bendruomenėms būdingo „pasenusio mąstymo“ arba, Kinijos atveju, vieno vaiko politikos pasekme. Tai reikštų, kad politikos reforma arba visuomenės modernizavimas (pvz., gerinant moterų padėtį) turėtų lyčių santykį grąžinti į vėžes. Bet taip nutinka ne visuomet, o kelias įprasto lyčių santykio link vingiuotas ir duobėtas.
Pirmenybė sūnums, o ne dukroms ryški ne visose tradicinėse bendruomenėse. Bet ten, kur sūnus yra paveldėtojas ir privalo rūpintis senais tėvais, jis vertesnis už dukrą. Manoma, kad ištekėjusi ir prie vyro šeimos prisijungusi mergina tėvams yra prarasta. Anot indų priežodžio, „augini dukrą – laistai kaimyno sodą“.
„Pageidavimas turėti sūnų“ apklausose netgi dominuoja. 1999 m. Indijos vyriausybė pasiteiravo moterų, kokios lyties vaiko jos norėtų susilaukti. Trečdalis vaikų neturinčių moterų nurodė sūnų, dviem trečdaliams nebuvo jokio skirtumo ir tik maža dalelytė pageidavo dukters. Pakistane ir Jemene atliktų apklausų rezultatai panašūs. Kai kuriose besivystančiose šalyse sūnaus, o ne dukros pageidaujančių motinų santykis 10:1. Kinijoje pribuvėjos už priimtą sūnų ima daugiau nei už dukrą.
Pastangos susilaukti sūnaus
Neįprasta tai, kad noras susilaukti sūnaus staigiai auga nuo antro ir vėlesnių gimdymų (žr. 2 pav.). Net 60 proc. du bet kurios lyties vaikus turinčių Indijos moterų sakė norinčios kitą kartą susilaukti sūnaus (tai beveik dvigubai daugiau nei tada, kai buvo kalbama apie pirmagimį). Vėliau skaičius dar didesnis – sūnaus norėjo 75 proc. tris vaikus auginančių moterų. Skirtumas tarp tėvų požiūrio į pirmagimius ir vėlesnius vaikus didžiulis ir reikšmingas.
Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio neturtingų šalių gyventojai ne itin daug galėjo pakeisti, nes gamta pati viskuo rūpindavosi. Bet per tą dešimtmetį atsirado ultragarsinis tyrimas ir kiti vaisiaus lyties nustatymo metodai. Šios technologijos viską pakeitė. Indijoje gydytojai ultragarsinį tyrimą pradėjo reklamuoti šūkiu „Sumokėk 5 tūkstančius rupijų (apie 280 litų) šiandien ir sutaupyk 50 tūkstančių rupijų rytoj“ (iš dukros kraičio). Milijonai tėvų, negalėjusių žudyti naujagimių dukrelių, bet norėjusių sūnaus, rinkosi abortus.
Abortai dėl vaisiaus lyties Indijoje uždrausti 1994 m., o Kinijoje – 1995 m. Jie nelegalūs daugumoje šalių, nors Švedija 2009 m. juos legalizavo. Vis dėlto beveik neįmanoma įrodyti, kad abortas atliktas dėl vaisiaus lyties, taigi jie daromi iki šiol. Ultragarsinis tyrimas kainuoja apie 12 JAV dolerių, o tiek gali sumokėti dauguma Kinijos ir Indijos šeimų.
Vaisiaus apžiūros technologijos ne tik iškreipė lyčių santykį, bet ir paaiškina tai, kas kitu atveju būtų mįslė: lyčių santykio skirtumas tebedidėja augant pajamoms ir išsilavinimui, o to nesitikėtume, jei viską lemtų „pasenęs mąstymas“. Indijoje lyčių santykis prasčiausias labiausiai klestinčiose valstijose: Maharaštroje, Pandžabe, Gudžarate. Kinijos provincijose jis priklauso nuo raštingumo – kuo didesnis raštingumas, tuo asimetriškesnis lyčių santykis. Be to, santykis auga ir augant pajamoms vienam asmeniui.
Monica Das Gupta iš Pasaulio banko išsiaiškino, kad Pandžabe tikimybė, jog antroji ir trečioji išsilavinusių motinų dukra mirs nesulaukusi penkerių, buvo daugiau kaip dvigubai didesnė už tikimybę, kad mirs sūnus (nepriklausomai nuo gimimo tvarkos). Šis skirtumas gerokai mažesnis vargingesniuose namų ūkiuose. M. Das Gupta teigia, kad moterys, turinčios geresnį išsilavinimą ir gaunančios didesnes pajamas, nebūtinai padeda dukroms. Turtingesnės, išsilavinusios šeimos, kaip ir jų vargingesni kaimynai, pageidauja sūnų, o kadangi jų šeimos dažnai mažesnės, jos jaučia didesnį spaudimą susilaukti sūnaus ir įpėdinio, jei pirmas vaikas – nelaukta dukra**. Taip yra todėl, kad didelėje šeimoje neabejotinai gims nors vienas berniukas ir pratęs šeimos liniją, bet jei vaikų tik vienas ar du, dukra gali užimti sūnui numatytą vietą.
Kinijos vieno vaiko politika tą spaudimą dar padidina. Tačiau nelauktai būtent politikos sušvelninimas paaiškina nenatūralų berniukų skaičiaus augimą. Daugumoje Kinijos miestų poroms paprastai leidžiama turėti tik vieną vaiką, bet kaimuose, kur gyvena 55 proc. Kinijos gyventojų, yra trys vieno vaiko politikos variantai. Pakrančių provincijose apie 40 proc. porų leidžiama turėti antrą vaiką, jei pirmagimė mergaitė. Centrinėse ir pietų provincijose visiems leidžiama turėti antrą vaiką, jei gimė mergaitė arba jei tėvai „vargsta“ – šį kriterijų nustato vietiniai pareigūnai. Tolimojo vakarinio pakraščio ir Vidinės Mongolijos provincijos vieno vaiko politikos, tiesą sakant, visai netaiko: leidžiama susilaukti antro, o kartais net trečio vaiko, kad ir kokia pirmagimio lytis (žr. žemėlapį).
Pastarajai grupei priklausančios provincijos yra vienintelės, kuriose lyčių pasiskirstymas artimas įprastam. Jos retai apgyvendintos ir jose daugiausia etninių grupių, kurios ne itin mėgsta abortus ir kurių šeimos taip nemenkina dukrų. Provincijos, kuriose mergaičių ir berniukų skaičiaus skirtumas didžiausias, priklauso antrai grupei, kur daugiausia vieno vaiko politikos išimčių. Kaip rodo BMJ tyrimas, šios išimtys yra svarbios, nes antrą arba trečią kartą gimdant pirmenybė teikiama sūnums.
Kaip pavyzdį imkime Guangdongą – pagal gyventojų skaičių didžiausią Kinijos provinciją. Visos provincijos mastu lyčių santykis labai aukštas – 120:100. Bet imant vien pirmagimius, santykis „tik“ 108:100. Jis šiek tiek viršiją normalų, bet nedaug. O štai imant tik antragimius, santykis šokteli iki 146:100. Tais gana retai pasitaikančiais atvejais, kai tėvams leidžiama susilaukti trečio vaiko, lyčių santykis siekia 167:100. Bet net ir šis neįtikėtinas santykis dar ne riba. Anhui provincijoje tarp trečiųjų vaikų 100 mergaičių tenka 227 berniukai, o Pekino savivaldybės teritorijoje, kur kaimuose irgi daromos išimtys, lyčių santykis pasiekia sunkiai suvokiamą vertę – 275:100. Taigi kiekvienai naujagimei mergaitei tenka beveik trys berniukai.
M. Das Gupta panašių tendencijų aptiko ir Indijoje. Su pirmagimėmis dukromis buvo elgiamasi kaip ir su jų broliais, o jaunesniosioms sesutėms mirti ankstyvoje vaikystėje tikimybė didesnė. Regis yra taip: tėvai džiugiai priima pirmagimę dukrą, bet paskui jie darys viską, kad tik kiti vaikai būtų sūnūs.
„Nuogų šakų“ pavojai
Visais žmonijos gyvavimo laikais būtent jauni vyrai buvo atsakingi už nusikalstamumą ir smurtą. Ši problema ypač aktuali tose šalyse, kur padėtis ir visuomenės palankumas, kaip Kinijoje ir Indijoje, priklauso nuo santuokos ir vaikų, nes augant nusivylusių viengungių skaičiui, galima laukti bėdų.
Per pastaruosius 20 metų, kintant lyčių santykiui, nusikalstamumo lygis Kinijoje išaugo beveik dvigubai, be to, gausu istorijų apie nuotakos pagrobimą, prekybą moterimis, prievartavimus ir prostituciją. Tyrimo† išvados tai patvirtina. Nustatyta, kad dėl didesnio lyčių santykio nusikaltimų padaugėja septintadaliu. Indijoje ryšys tarp nusikalstamumo lygio ir lyčių santykio provincijose irgi pastebimas. Knygoje „Nuogos šakos“ („Bare Branches“)†† Valerie Hudson ir Andrea den Boer perspėja, kad iškreipto lyčių santykio paskatintos socialinės problemos lems didesnį teisėtvarkos autoritarizmą. Jos teigia, kad vyriausybės turi „mažinti tokių jaunuolių keliamą grėsmę. Vienas iš galimų rezultatų – daugiau autoritarizmo siekiant kovoti su nusikalstamumu, gaujomis, kontrabanda ir kitais dalykais“.
Smurtas – ne vienintelė pasekmė. Sakoma, kad kai kuriose Indijos dalyse išlaidos jaunamartės kraičiui sumažėjo. O ten, kur kur mokama už nuotaką (t. y. jaunikio šeima duoda pinigų nuotakos šeimai), kaina išaugo. XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Kinijoje pasirodė dešimtys tūkstančių „daugiavaikių partizaninių būrelių“ – iš vieno vaiko politiką taikančių teritorijų kilusių porų, kurios teisiškai „kabo ore“ ir vis keliasi iš vieno miesto į kitą, kad savo du arba tris vaikus pridengtų nuo grėsmingo valdžios atstovų žvilgsnio. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, moterų savižudybių skaičius Kinijoje yra vienas iš didžiausių pasaulyje (kaip ir Pietų Korėjoje). Kinijos kaimuose savižudybė – dažniausia 15–34 metų moterų mirties priežastis; jaunos motinos išgeria žemės ūkyje naudojamų trąšų, kurių lengva gauti. Žurnalistės Xinran Xue manymu, jos negali gyventi žinodamos, kad pasidarė abortą arba nužudė savo ką tik gimusias dukreles.
Kai kurios iškreipto lyčių santykio pasekmės buvo nelauktos, pvz., Kinijoje šeimos ėmė labiau taupyti. Vieną sūnų turintys tėvai taupo norėdami padidinti jo galimybes susirasti žmoną itin konkurencingoje santuokų rinkoje. Shang-Jin Wei iš Kolumbijos universiteto ir Xiaobo Zhang iš Vašingtono Tarptautinio maisto politikos tyrimų instituto palygino sūnus ir dukras auginančių šeimų santaupas. „Paaiškėja ne tik tai, kad visuose regionuose sūnus auginantys namų ūkiai taupo daugiau nei auginantys dukras, – sako Shang-Jin Wei, – bet ir tai, kad sūnus auginantys namų ūkiai linkę didinti savo santaupas, jei gyvena regione su asimetriškesniu lyčių santykiu.“ Jie apskaičiavo, kad apie pusę santaupų augimo Kinijoje priežasčių per pastaruosius 25 metus galima paaiškinti augančiu lyčių santykiu. Vadinasi, jei tai tiesa, vartojimą skatinantys ekonominės politikos pakeitimai bus ne tokie efektyvūs, kaip tikisi valdžia.
Pasikeitus dar vienai kartai, daugelis su kūdikio lyties pasirinkimu susijusių problemų tik paaštrės. Socialinės pasekmės išryškės, nes tuomet subręs pastarąjį dešimtmetį gimę berniukai. Be to, kūdikio lyties pasirinkimo praktika gali išplisti, nes vaisingumas ir toliau krinta, o ultragarsiniai tyrimai pasiekia visus besivystančio pasaulio kampelius.
Tačiau istorija apie moteriškos lyties naujagimių naikinimą nesibaigia visai niūriai. Bent viena šalis – Pietų Korėja – atsisako kultūriškai susiklosčiusios pirmenybės sūnums ir iškreiptą lyčių santykį sumažino (žr. 3 pav.). Yra pagrindo manyti, kad ja paseks Kinija ir Indija.
Pietų Korėja pirma prabilo apie ypač didelį lyčių santykį ir pirma jį sumažino. Nuo 1985 m. iki 2003 m. moterų, nacionalinės sveikatos apklausos organizatoriams teigusių, kad jos jaučia „turinčios susilaukti sūnaus“, dalis Pietų Korėjoje sumažėjo beveik dviem trečdaliais – nuo 48 proc. iki 17 proc. Atsilikdamas vienu dešimtmečiu lyčių santykis XX amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje pradėjo mažėti ir dabar sudaro 110:100. M. Das Gupta teigia, kad nors reikia daug laiko, kol pasikeis sūnums pirmenybę teikiančios socialinės normos, o ultragarsinis tyrimas tokį perėjimą gali pristabdyti, galų gale pokyčiai įvyks. Modernizacija net tik suteikia tėvams daugiau galimybių kontroliuoti savo vaikų lytį, bet ir keičia žmonių vertybes.
Visai įmanoma, kad Kinija ir Indija kaip tik artėja prie šio taško. Ir 2000 m. surašymas, ir KSMA tyrimas parodė, kad lyčių santykis stabiliai laikosi ties 120:100. Regis, jis bent jau nustojo augęs. Vietiniu mastu, kaip teigia M. Das Gupta†††, provincijose su didžiausiu lyčių santykiu (šiose provincijose gyvena du trečdaliai Kinijos gyventojų) nuo 2000 m. jis auga lėčiau, o provincijose, kuriose gyvena ketvirtis gyventojų, santykis sumažėjo. Pasak vieno tyrimo, Indijoje irgi mažėja kultūriškai susiklosčiusi sūnums teikiama pirmenybė, o lyčių santykis, kaip ir didžiojoje Kinijos dalyje, auga lėčiau. Harjanos kaimuose vyresnės moterys tebesidangsto šydais ir tyli, kol yra vyrų, bet jų dukros sėdi ir plepa be šydų, nes darbe arba per televiziją matė tiek moterų be šydų, kad tai galų gale joms atrodo normalu.
M. Das Gupta teigia, kad nors dvi milžinės vargingesnės už Pietų Korėją, jų vyriausybės labiau nei kada nors anksčiau stengiasi įtikinti žmones su mergaitėmis elgtis vienodai (kovos su diskriminacija įstatymais ir per žiniasklaidos kampanijas). Didžiulės nenumatytos kūdikio lyties pasirinkimo pasekmės gali būti dar blogesnės, bet Pasaulio banko atstovė mano, kad galų gale „mergaičių trūkumo reiškinys Azijoje, regis, pradeda keisti kryptį “.
* „Nežinomos kinų motinos žinutė“, Xinran Xue.
** „Vyrų perviršis Kinijoje, selekciniai abortai pagal lytį ir vieno vaiko politika“, Wei Xing Zhu, Li Lu ir Therese Hesketh. BMJ, 2009.
*** „Kodėl rytų ir pietų Azijoje vyrauja preferencija sūnums?“, Monica Das Gupta, Jiang Zhenghua, Li Bohua, Xie Zhenming, Woojin Chung ir Bae Hwa-Ok. Pasaulio bankas, Darbinis politikos tyrimų dokumentas 2942.
† „Pasiskirstymas pagal lytis ir nusikalstamumas: Kinijos vieno vaiko politikos įrodymai“, Lena Edlund, Hongbin Li, Junjian Yi ir Junsen Zhang. Darbo tyrimų institutas, Bona. Diskusijų dokumentas 3214.
†† „Nuoga tiesa“, Valerie Hudson ir Andrea den Boer. MIT Press, 2004.
††† „Ar Azijos „dingusių mergaičių“ fenomenas ima keistis?“, Monica Das Gupta, Woojin Chung ir Li Shuzhuo. Pasaulio bankas, Darbinis politikos tyrimų dokumentas 4846.
