Draugystė pavojuje? J.Bidenas (kairėje) ir B. Natanyahu
Baltieji rūmai teigia, kad krizės nėra, bet Izraelis jau išsėmė JAV kantrybės taurę.
Tai lyg sutuoktinių kivirčas – greitai nuslopintas, bet be bučinių ir meilinimosi, su užslėptu įniršiu. Jeruzalėje įsisiautėjus palestiniečiams, Baracko Obamos valstybės sekretorė Hillary Clinton kovo 16 dieną sukandusi dantis pasakė, kad Izraelio ir JAV „ryšys artimas ir tvirtas“. Tą pačią dieną Izraelio ambasadorius JAV Michaelas Orenas pareiškė, kad plačiai pasklidusiame pranešime jis pacituotas neteisingai – tariamai barnį pavadinęs didžiausia sąjungininkų krize per 35 metus. O kovo 17 dieną įsikišo pats B. Obama ir paneigė bet kokią krizę, tačiau pripažino, kad „draugai kartais nesutaria“.
Nesutarimų kibirkštis – Izraelio vidaus reikalų ministerijos patvirtintos 1600 naujų būstų statybos žydų gyvenamajame Ramat Šlomo rajone Rytų Jeruzalėje, priklausančioje Palestinai. Tai įvyko per viceprezidento Joe Bideno vizitą (žr. nuotr.), be to, prieš pat netiesiogines Izraelio ministro pirmininko Benjamino „Bibi“ Netanyahu ir palestiniečių lyderio Mahmoudo Abbaso derybas, kurioms pastarąjį JAV pagaliau įkalbėjo. J. Bideno palankumas Izraeliui žinomas, bet šį pareiškimą jis palaikė nepelnytu įžeidimu (kaip ir H. Clinton, kuri kovo 12 dieną telefonu B. Netanyahu vainojo 45 minutes). Kalbama, kad J. Bidenui pareiškimą ji nurodžiusi „pasmerkti“, užuot paprasčiausiai „išreiškus susirūpinimą“.
Kartais draugai susivaidija, bet, regis, šį kartą tai ne vien tik vaidas. JAV skubaus B. Netanyahu atsiprašymo taip paprastai nepriėmė. Sakoma, kad administracijos nuomonės išsiskyrė. Pats J. Bidenas ir daugelis Valstybės departamento pareigūnų su dabar užstrigusioms netiesioginėms deryboms turėjusiu vadovauti George’u Mitchellu patarė atvėsti, bet B. Obama ir H. Clinton iš įniršio arba iš apskaičiavimo nutarė konfliktą plėtoti.
Kovo 14 dieną kalbėdamas televizijoje, vyriausiasis politinis prezidento patarėjas Davidas Axelrodas Izraelio pranešimą pavadino iššūkiu ir įžeidimu (neįprasti žodžiai bendraujant su sąjungininku). Ir, nepaisydama „tvirto ryšio“, H. Clinton atkakliai tebereikalauja, kad B. Netanyahu laikytųsi naujų reikalavimų. Tarp jų, kaip kalbama, ir reikalavimas atidėti statybų planus, vengti naujų provokacijų, netiesioginėse derybose sutikti aptarti „esminius klausimus“, pavyzdžiui, dėl Jeruzalės, ir palestiniečiams pasiūlyti naują nuolaidą, kurios smulkmenos kol kas neaiškios.
Ar šioje konfrontacijoje su didžiąja valstybe globėja Izraelis turi nusileisti pirmas? Gal ir ne. „Per pastaruosius 40 metų nė viena Izraelio vyriausybė nesutiko apriboti statybų Jeruzalėje“, – kovo 15 dieną Knesetui sakė B. Netanyahu, bet nutylėjo skirtumą tarp statybų žydais apgyvendintuose priemiesčiuose (nors pasaulyje ir pripažintuose Palestinos teritorija) ir žydų įkeldinimo į palestiniečių priemiesčius – jis tai skatina arba bent jau toleruoja. Kovo 16 dieną įtampa išsiliejo riaušių banga. Planuojama ir daugiau statybos projektų daugelyje žydų gyvenamų priemiesčių. B. Netanyahu būtų sunku juos sustabdyti neaukojant politinės karjeros.
Kalbant apie B. Obamą reikia nepamiršti, kad dėl sveikatos priežiūros reformos titaniškai kovojančiam prezidentui Izraelio lobistus sujudinti gali būti pavojinga. Kai Izraelio ambasadorius pagaliau paneigė šį įvykį pavadinęs didžiausia krize per 35 metus, Izraelio draugai jau buvo susibūrę palaikyti šią šalį. Amerikos ir Izraelio viešųjų reikalų komitetas (AIPAC) kreipėsi į administraciją kviesdamas nesutarimus su Izraeliu spręsti privačiai, „kaip derėtų strateginiams sąjungininkams“.
Šiai nuomonei pritarė daugelis Kongreso narių. Demokratų frakcijai priklausantis senatorius Joe Liebermanas sakė, kad viešas barimas jam kelia „rimtą nerimą“. Tiesa, AIPAC nebėra vienintelė. Apynaujė ir taiką palaikanti Izraeliui palanki lobistų grupė „J Street“, kurios įtaka auga, paragino B. Obamą tuojau imtis spaudimo, kad Izraelio sienos būtų perplanuotos pagal 1967 m. linijas ir atlikti sutarti žemių mainai. Bet naujoji organizacija tebėra smulki žuvelė, o Baltieji rūmai žino, kad daugiau kaip šeši iš dešimties amerikiečių palankesni Izraeliui nei palestiniečiams (žr. pav.) – ši proporcija staiga išaugo po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų atakų Amerikoje.
Ką daryti su Bibi?
2009 metais ministru pirmininku tapęs antrą kartą ir vadovaudamas koalicijai, kurioje dominuoja ultranacionalistų ir religinės partijos, B. Netanyahu stengėsi susidraugauti su B. Obama ir gauti jo paramą prieš Iraną. Manoma, kad B. Obama ir H. Clinton savo reakciją eskalavo siekdami, kad B. Netanyahu apleistų dešiniuosius sąjungininkus ir žengtų Amerikos keliu į taiką. Netgi yra teigiančių, kad prezidentas laukęs galimybės destabilizuoti ministrą pirmininką tam, kad jį būtų galima pakeisti sukalbamesniu Izraelio lyderiu. Kiti mano, kad plano nėra: Ramat Šlomas tiesiog sukėlė įniršį, kurį B. Obama slėpė nuo tada, kai B. Netanyahu pernai atmetė jo reikalavimą visiškai sustabdyti įkeldinimą ir privertė G. Mitchellą prie laikino kompromiso sugaišti beveik metus.
Patyręs diplomatas Aaronas Davidas Milleris iš Woodrow Wilsono tarptautinio mokslininkų centro (JAV) yra vienas iš įtariančių, kad administracija ne veikė apgalvotai, o vadovavosi pykčiu, ir žodžių karas gali atsigręžti prieš ją pačią. „Jei prezidentas nusileis, B. Netanyahu laimės ir antrą raundą, – sako A. Davidas. – Administracija susikūrė problemą, ir nežinau, kaip jiems pavyks nusileisti, jei pats Bibi nepadės.“ Bet nuslopinti įtampą bus sunku. Irako didvyris ir JAV vadas Artimųjų Rytų regione generolas Davidas Petraeusas šią savaitę Senato komitetui pasakė, kad neišspręstas Palestinos konfliktas regione skatina priešiškumą Amerikai. Galbūt pastaba akivaizdi, bet štai dar viena priežastis, kodėl esant ypatingiems santykiams meilė blėsta.
