Lauros Didžiokaitės iliustr.
Regionas, kurio padėtis prieš metus atrodė ne ką geresnė nei Graikijos, katastrofos jau išvengė, bet dar nėra visiškai saugus.
Jei tikėsime antraštėmis, bjauriausias ekonominis Europos galvos skausmas yra Graikija – finansiškai neatsakinga, o socialiniu požiūriu nepastovi. Nesuvaldžius situacijos, Graikijos problemos gali užkrėsti kitas Viduržemio jūros šalis – Ispaniją, Portugaliją ir netgi Italiją. Taigi kyla grėsmė ir euro ateičiai, ir Europos Sąjungos patikimumui.
Kaip atpildą už Vyriausybės pristatytą naują griežtą biudžetą ES finansų ministrai minėjo galimybę Graikijai padėti dvišalėmis paskolomis, nors smulkmenų pastebimai trūko. Bet patirtis rodo, kad rūpesčių gali greitai sumažėti. Štai buvusios komunistinio bloko šalys Vengrija, Latvija, Ukraina ir kitos prieš metus buvo laikytos didžiausia problema. Gresiantis bankų sistemos ir valiutų žlugimas kėlė siaubingą riziką regionui. Dabar jų problemos atrodo banalios, o ne šiurpios
Baimė iš dalies buvo perdėta. Žvelgiant atidžiau, vieno „pokomunistinio regiono“, vadinamo Rytų Europa, apibrėžimas nėra tikslus. Ką bendra už Portugaliją turtingesnė ir klestinti Slovėnija turi su Moldova – vargingiausia Europos šalimi? Tokios šalys, kaip Vengrija, buvo prasiskolinusios, bet Čekijos bankai buvo patikimi, o įpročiai ūkiški. Regione stambiausiam Lenkijos ūkiui katastrofa buvo tokia tolima, kad 2009 m. BVP augo, o tai padėjo visiems jos prekybos partneriams.
Tikslus klaidingos pašaliečių nuomonės pavyzdys buvo su Estijos skola susijusių kredito rizikos apsikeitimo sandorių (CDS) rinka. Tiesą sakant, tai buvo tas pats, kas šaudyti į dangų, nes valstybės skola Estija viešai neprekiauja. Klaidingi skaičiai tik padidino niūrias perspektyvas. Pavyzdžiui, neteisingai interpretavus dalį Tarptautinių atsiskaitymų banko duomenų, buvo perdėtai įvertintas užsienio bankų jautrumas.
Bet neišmanymas paaiškina tik dalį nervinimosi – galėjo prisidėti ir savi interesai. Pareigūnai neaiškiai murma, kad kai kurie bankininkai pirmiausia valiutas ir bankų akcijas skubiai išpardavė per trumpalaikio vertybinių popierių skolinimo sandorius, o tik tuomet paskelbė tyrimus, prognozuojančius nemokumą arba devalvaciją. Kiti mano, kad vakarų europiečiai troško kam nors suversti kaltę dėl recesijos – iš pradžių Volstritui, o vėliau „laukiniams“ rytų europiečiams. Lenkijos finansų ministras Jacekas Rostowskis sako, kad „isterija“ jį „nustebino“. Jis kaltina „įsišaknijusį psichologinį poreikį „juos“, o ne „save“ nurodyti kaip krizės šaltinį“.
Kontrastas tarp riaušių Graikijoje ir geležinės kantrybės pokomunistinių šalių gyventojų, kurių pragyvenimo lygis augant nedarbui krito, stulbinamas. „Institucinis trapumas“, dėl kurio jaudinosi kai kurie Vakarų Europos politikai, gali būti reali problema, bet euro zonoje, o ne Rytų Europoje.
Pernai Rytų politikai, susidūrę su blogiausiomis perspektyvomis, priėmė pagirtinai sunkių sprendimų (išimtis – Ukraina, paralyžiuota vidinių politinių kovų: jai nepaskęsti pavyko tik todėl, kad kilniai padėjo pašaliečiai). Paaiškėjo, kad populizmo šmėkla – miražas. Tariamai silpnoms koalicinėms vyriausybėms iš tiesų gana gerai sekėsi prastumti reformas. Labiausiai nukentėjusiose šalyse, Latvijoje ir Vengrijoje, vyriausybių populiarumas sunkioje padėtyje netgi išaugo (nors kovo 17 dieną pasitraukus stambiai partijai, Latvijos koalicinė Vyriausybė prarado daugumą).
O patys pašaliečiai buvo kantrūs ir sumanūs. Štai „Vienos iniciatyva“ – stambus, bet menkai žinomas projektas, kuriam tarpininkavo Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Vyriausiasis banko ekonomistas Erikas Berglofas 2008 m. pabaigoje pastebėjo, kokia pavojinga vien nacionaliniais interesais pagrįsta politika. Austrijos vyriausybė neseniai buvo paskelbusi, kad sunkumų patiriančiam „Erste Bank“ padės, bet tik tuomet, jei pinigai bus naudojami paskoloms Austrijoje. Šitaip rizikuota, kad įsisiautės Rytų Europoje veikiantys itin jautrūs užsienio bankai, neprotingai (ir dažnai užsienio valiuta) skolinę „burbulo“ laikais.
Tai buvo klasikinė kolektyvinių veiksmų problema: kiekvienas bankas buvo individualiai suinteresuotas mažinti jautrumą, todėl reikalavo grąžinti paskolas ir bandė atsikratyti aktyvų. Bet veikiant panašiai, nukentėtų visi. Tarptautinė reakcija puikiai suveikė. Europos centrinis bankas užsienio bankams suteikė likvidumą, o tai juos paskatino ir toliau finansuoti filialus ne euro zonoje. TVF ir kiti skolintojai padėjo šalims, kuriose jie įsikūrę, nepaskęsti ir, nepriklausomai nuo savininkų, suteikti bankams likvidumą. Reguliuotojai bankams padėjo mažindami kapitalo reikalavimus.
Iš regiono nepasitraukė nė vienas užsienio bankas. Iš viso bankrutavo 17 sistemai svarbių vietinių bankų (daugiausia Rusijoje ir Ukrainoje), bet Europos Sąjungoje vyriausybei ir ERPB teko gelbėti tik vieną – Latvijos „Parex“ banką. Tai kur kas mažiau, nei daugelis tikėjosi, ir kur kas geriau nei per 1997–1998 m. Azijos finansinę krizę.
Kitos pašaliečių pastangos irgi padėjo. Akcijos „Pinigai už griuveną“, skirtos seną automobilį keičiantiems į naują, padėjo tokioms šalims, kaip Slovakija, kurioje išvystyta stambi automobilių pramonė. Infrastruktūrai modernizuoti skirtos ES lėšos sušvelnino riboto biudžeto poveikį tose šalyse, kurioms teko skubiai susitvarkyti viešuosius finansus. Galinčios sumažinti savo valiutos kursą šalys taip ir padarė ir išlaikė laisvą pinigų politiką. Šalys, kurių valiutos susietos, – Baltijos trejetukas ir Bulgarija – pasinaudojo savo lanksčiomis darbo ir produktų rinkomis ir pradėjo „vidinę devalvaciją“.
Darna tebėra rimta problema. Likusios privataus sektoriaus skolos augimą regione gali tekti slopinti dar ne vienus metus. Sureguliavimo naštos padalijimas tarp skolintojų, skolininkų ir mokesčių mokėtojų tvarkingai restruktūrizuojant – dar beveik neprasidėjęs darbas. Kaip pastebi konsultantų įmonė „Capital Economics“, bankai tebėra trapūs, biudžetams gali tekti vėl susiveržti diržus, o eksporto augimas greičiausiai išliks vangus. Sėkmė, nuovokumas ir draugiška pagalba negandą nuo Rytų Europos atitolino, bet dar reikia daug darbo, kad regionas atsigriebtų už tai, ką prarado būdamas už geležinės uždangos.
