Neatrodo, kad dujų vartojimas Europoje toliau augs. (Scanpix nuotr.)
Nauji lengvai pasiekiami telkiniai pasaulio dujų rinkoje perskirsto jėgas.
Greičiausiai 2014 m. gamtinės dujos bus suskystintos ir pakrautos į tanklaivį, stovintį Ramiojo vandenyno pakrantėje Kanadoje, Kitimate, apytikriai už 650 km į šiaurės vakarus nuo Vankuverio. Krovinį laivas tikriausiai gabens į Aziją. Šis numatomas suskystintų gamtinių dujų (SGD) fabrikas, kurį ketina statyti JAV energetikos sektoriaus įmonė „Apache Corporation“, Šiaurės Amerikoje nebus pirmas. Dujos iš Aliaskos į Japoniją gabenamos nuo 1969 m., bet jei viskas nesibaigs tik planais, „Kitimat LNG“ veikla bus vienas iš pastaraisiais dešimtmečiais reikšmingiausių energetikos sektoriaus įvykių Šiaurės Amerikoje.
Prieš penkerius metus planuota, kad Kitimatas bus importo, o ne eksporto punktas – vienas iš daugelio terminalų Šiaurės Amerikos pakrantėje. Toks skubėjimas turėjo svarbią ekonominę priežastį. Vietinė gamtinių dujų gavyba nyko, kainos kilo, o energijos ištroškusi Amerika jaudinosi, kad tik neužgestų šviesa.
Dabar Šiaurės Amerikoje atsirado nenumatytas gamtinių dujų perteklius. JAV dujų perka mažiau, o žemės gelmėse jų turi tiek, kad šie resursai gali įkvėpti svajones apie energetinę nepriklausomybę. Gali būti, kad ir kiti pasaulio kraštai slepia gausius dujų telkinius. Todėl pasaulinės dujų revoliucijos avangardas teigia, kad šie ištekliai pakeis kovas su į atmosferą išmetamais anglies junginiais, nebeleis akmens anglių pramonei dominuoti elektros energijos gamyboje ir, dramatiškai sumažinusi naftos ir įprastų dujų eksportuotojų galią, geopolitinę padėtį energetikos sektoriuje apvers aukštyn kojomis.
Teksaso gilumoje
Amerikos transformacijos šaltinis glūdi netoli Fortvorto (Teksasas) esančiame požeminiame geologiniame Barneto skalūno darinyje. Būtent ten maža tiriamųjų gręžinių įmonė „Mitchell Energy“, norėdama išgauti gamtines dujas, „įstrigusias“ tvirtose molingose uolienose, du naftininkų metodus – hidraulinį skaldymą ir horizontalųjį gręžimą – išbandė pirmoji. Atliekant hidraulinį skaldymą, cheminių ir kitokių medžiagų mišinys įpučiamas į uolą, kad ji suskiltų į tūkstančius gabaliukų ir susiformuotų plyšiai, per kuriuos dujos suteka į telkinį.
Sutvirtinimo priemonė, pavyzdžiui, smėlis, neleidžia dujoms nutekėti. Horizontaliojo gręžimo metu grąžtas į žemę skverbiasi vertikaliai, o paskui pakreiptas į šoną gali gręžti šimtus arba tūkstančius metrų.
Šie metodai Jungtinėse Valstijose (žr. žemėlapį) atvėrė didžiulius molingosiose uolienose susikaupusių dujų išteklius. Geologai apie tai visuomet žinojo, o eksploatacijos galimybes „Mitchell Energy“ tyrinėti pradėjo beveik prieš 20 metų. Bet tik pastaraisiais metais šoktelėjus kainoms tokie gręžiniai tapo pelningi. Nuo tada masinės gamybos ekonominiai privalumai ir tobulėjantys metodai perpus sumažino dujų išgavimo iš molingųjų uolienų sąnaudas, taigi jos netgi pigesnės už kai kuriuos įprastus šaltinius.
Vien Barneto skalūne glūdi 7 proc. JAV dujų atsargų. Kadaise gavybai netinkami molingųjų uolienų ir kiti telkiniai (akmens anglių šachtų metanas ir uolienų porose esančios dujos) dabar tenkina pusę šalies poreikių. Naujų žvalgomųjų gręžinių molingosiose uolienose atsirado visoje Šiaurės Amerikoje, nuo Teksaso iki Britų Kolumbijos. Vienas autoritetingas specialistas sako, kad atsargų pakaks 100 metų, bet daug kas mano, kad toks skaičius per kuklus. 2008 m. Rusija buvo stambiausia dujų tiekėja pasaulyje (žr. 1 pav.), bet Jungtinės Valstijos, praėjusiais metais išgavusios daugiau kaip 600 mlrd. kubinių metrų, turbūt ją pasivijo ir aplenkė. Šiaurės Amerikoje dujos, kainavusios daugiau kaip 13 JAV dolerių už milijoną BTU (1 BTU = 1,6 kJ), 2008 m. viduryje nebekainavo net 5 JAV dolerių. Tai, kas buvo sudėtinga ir brangu, tapo įprasta.
Gausūs rezervai Šiaurės Amerikoje tarsi supriešinami su pastaraisiais metais mažėjančiomis Vakarų kompanijų galimybėmis dalyvauti naftos versle kitur. Čia nemenka politikos kaltė, nes prekių biržose kylančios kainos tokias gausių išteklių turinčias šalis, kaip Rusija ir Venesuela, paskatino riboti užsienio galimybes naudotis jų resursais. „Kiekvienas norėtų rasti daugiau naftos, – sako Kanados įmonės „Talisman Energy“, kuri Šiaurės jūros naftos versle uždirbtus pinigus investuoja į Šiaurės Amerikos molingąsias uolienas, vadovas Richardas Herbertas: – Bet klausimas, kur eiti? Arba į gilius vandenis, arba į neprieinamas valstybes.“ Stambias naftos įmones tai verčia domėtis dujomis.
Naftos verslo stambieji iš pašalės stebėjo, kaip drąsiau rizikuojančios gręžinių įmonės įrodo molingųjų uolienų perspektyvumą. Dabar jie nori prisijungti. Gruodį „Exxon Mobil“ sumokėjo 41 mlrd. JAV dolerių už vienai verslo linijai ištikimą dujų įmonę XTO, plėtojančią gavybą iš stambiųjų molingųjų uolienų telkinių. BP, „Statoil“, „Total“ ir kitos įmonės Šiaurės Amerikos šniukštinėja dujų sklypus ir pasirašo susitarimus dėl bendro verslo su tokiais gamintojais, kaip „Chesapeake Energy“. Per ateinančius mėnesius tikėtina konsolidacijos banga, tad dujų kainos išliks žemos, gręžinių įmonės ieškos kapitalo, o stambieji medžios rinktinius plotus.
Molingųjų uolienų randama beveik visur, taigi, bent jau teoriškai, Šiaurės Amerikos sėkmę galima pakartoti kitur. Tačiau galimas neįprastų išteklių našumas kituose regionuose dar toli gražu nenustatytas. Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) vertinimu, bendras kiekis pasaulyje siekia 921 trilijoną kubinių metrų (žr. 2 pav.), o tai daugiau nei penkis kartus pranoksta patvirtintus įprastus rezervus. Yra manančių, kad klodai dar didesni, bet niekas tiksliai nesužinos, kol įmonės neišžvalgys ir neatliks darbų.
Tyrinėtojai jau atvyksta į Europą ir Kiniją, kurios priverstos importuoti vis daugiau dujų, taigi trokšta gauti savų. Kinija savo įmonėms nubrėžė tikslą iš molingųjų uolienų išgauti 30 mlrd. kubinių metrų dujų per metus, o tai beveik pusė šalies poreikių 2008 m. Kelios užsienio kompanijos, tarp jų ir „Shell“, jau tikrina Kinijos molingąsias uolienas. Po JAV ir Kinijos prezidentų susitikimo praėjusį lapkritį Baltieji rūmai paskelbė „JAV ir Kinijos dujų iš molingųjų uolienų iniciatyvą“: amerikiečiai žinias mainys į galimybes investuoti. IEA sako, kad Kinijoje ir Indijoje gali būti didelių rezervų, pranokstančių įprastus išteklius.
Žvalgymai vyksta ir Austrijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje bei kitose Europos šalyse. Iš pradžių iniciatyvos ėmėsi naftos pramonės smulkmė, bet dabar jau prisijungia ir stambios kompanijos. Austrijos OMV darbuojasi prie perspektyvaus telkinio netoli Vienos. „Exxon Mobil“ gręžinėja Vokietijoje. „Talisman“ neseniai pasirašė sandorį dėl molingųjų uolienų žvalgymo Lenkijoje. „ConocoPhillips“ jau ten dirba. Pirmieji rezultatai iš Lenkijos gręžinių, kur molingųjų uolienų dariniai, kaip mano kai kurie analitikai, panašūs į Barneto skalūną, turėtų pasirodyti šiais metais.
Niekas nesitiki, kad dujų gavyba iš molingųjų uolienų Europoje iš esmės pakeis žemyno atsargas dar bent dešimtmetį, bet žvalgymai Kinijoje ir Europoje kelia rūpesčių tiems, kurie tikėjosi lobti iš eksporto į tas rinkas. Rusijos dujų milžinė „Gazprom“ – jautriausia šiai grėsmei įmonė, nes jos strategija pagrįsta stambių ir brangių dujų telkinių eksploatavimu atšiauriose vietovėse. Bet Australijai, Katarui ir kitiems eksportuotojams irgi gali tekti keisti verslo įpročius.
Užslopinti
Minėti gamintojai jau pajuto pasaulinio dujų pertekliaus skonį. Recesija, beveik kartu su išaugusia gavyba Amerikoje, sumažino pasaulinę paklausą. IEA sako, kad 2009 m. vartojimas nukrito 3 proc., o Europoje net 7 proc. Vartojimas Europos Sąjungoje šiais metais augs minimaliai, jei iš viso augs, ir jo nepakaks išsemti nerealizuotas atsargas, užsakytas sudarant pirkimo sutartis (su jose numatytomis netesybų baudomis), kurios buvo pasirašytos per pastarojo dešimtmečio dujų graibstymą. Konsultantų įmonė „IHS Global Insight“ mano, kad perteklius šiais metais gali siekti 110 mlrd. kubinių metrų, o tai beveik ketvirtis 2008 m. ES poreikių.
Perteklių dar labiau padidino staiga padidėjusi SGD pasiūla. Infrastruktūrą, kuri leidžia SGD priimti ir vėl paversti dujomis, valdantys importuotojai dabar gali tuoj pat aprūpinti pasaulinę rinką, nes dujas gabenančioms transporto kompanijoms trūksta užsakymų. Iš dalies tai lėmė recesija, sumažinusi pagrindinių SGD pirkėjų – Japonijos ir Pietų Korėjos – poreikius. Bet kita priežastis – daug eksportuotojų, tarp jų ir pasaulyje įtakingiausias SGD tiekėjas Kataras, pastarąjį dešimtmetį didino Amerikos rinkai skirtų atsargų kiekį. Dabar tai atrodo apmaudi klaida.
Amerika dalį šių SGD tebeperka, bet eksportuotojų klestėjimas baigėsi beveik neprasidėjęs. „Šiaurės Amerikoje visuomet rasi pirkėją, – sako konsultantų įmonės „Wood Mackenzie“ analitikas Frankas Harrisas, – bet kaina pardavėjui gali nepatikti.“ O kai nauji šių metų projektai metines atsargas papildys dar 80 mln. tonų (beveik 50 proc. daugiau nei 2008 m.), SGD bus vis daugiau.
Kadangi Katare gamybos sąnaudos žemos, ši šalis dar gali uždirbti pinigų netgi Šiaurės Amerikoje. O kiti negali. Pavyzdžiui, dėl rinkos pokyčių „Gazprom“ Štokmano dujų telkinio projektą vasarį atidėjo trejiems metams. Dalį dujų iš šio Barenco jūroje esančio telkinio ketinta eksportuoti į Ameriką, bet Štokmano dujos bus brangios, nes telkinys sudėtingas, o dėl geografinės padėties – ir vienas iš sunkiausiai įgyvendinamų energetikos projektų pasaulyje. Kai kurie analitikai dabar klausia, ar iš Štokmano apskritai kada nors bus tiekiamos dujos.
Kinija ambicingiems eksportuotojams teikia vilčių, bet net ir ten jau prognozuojami debesuoti orai. Kinijos valdžia nori, kad iki 2020 m. gamtinės dujos šalies energetikos sektoriuje sudarytų bent 10 proc., ir stato SGD importo terminalus, todėl Australija, turinti daug savų dujų išteklių, intensyviai kūrė SGD eksporto verslą. Bet jau girdėti perspėjimo signalų. Sausį „PetroChina“ neatnaujino sandorio pirkti dujas iš Australijos projekto „Browse LNG“. Pradinė sutartis buvo sudaryta 2007 m., SGD kainoms Azijoje sparčiai augant, bet dabar Kinija gali būti išranki. „Per daug Australijos SGD fabrikų vaikosi per mažą paklausą“, – sako F. Harrisas.
Pasikeitus pasaulinei rinkai, Kinija įgijo privilegiją diktuoti kainas. Tai dar vienas smūgis „Gazprom“, kuri jau seniai kalba apie dujų eksportą į šią šalį. Ir iš tiesų, kol kinai ir rusai kivirčijosi dėl sąlygų, Turkmėnistanas tyliai sukūrė savą eksporto maršrutą į Kiniją. Net jei Pekino planai išgauti dujas iš molingųjų uolienų nepavyks, tiekimas iš Centrinės Azijos ir nauji terminalai šalies pakrantėje gali suteikti Kinijai galimybę savo tikslus pasiekti be brangių Sibiro atsargų.
Dujų perteklius „Gazprom“ padėtį susilpnino ir Europoje – dalį rinkos teko užleisti pigesnėms atsargoms iš Norvegijos ir momentinių atsiskaitymų rinkos. 2007 m. „Gazprom“ kalbėjo, kad metinį eksportą į ES didins iki 250 mlrd. kubinių metrų. Dabar, kaip sako Jonathanas Sternas iš Oksfordo energijos tyrimų instituto, turbūt „Gazprom“ ES per metus bepateiks 200 mlrd. kubinių metrų (2008 m. pristatyta apie 130 mlrd. kubinių metrų). 2008 m. įmonė prognozavo, kad dėl kylančių naftos kainų, kurios padeda nustatyti kainas ilgalaikėse sutartyse, jos dujų kainos Europoje išaugs trigubai, apytikriai iki 1500 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Bet pernai kaina nukrito maždaug iki 350 JAV dolerių, ir manoma, kad 2010 m. ji dar kris. „Wood Mackenzie“ teigia, kad rinka silpna gali išlikti dar penkerius metus. „Gazprom“ pakartotinėse derybose su pagrindiniais klientais įtraukė keletą punktų dėl momentinio atsiskaitymo kainų, kad sutartys būtų patrauklesnės.
Pagaliai Štokmano ratuose
Be to, poreikis Europoje nutiesti dujų tiekimą užtikrinančių naujų vamzdynų staiga tapo nebe toks svarbus. Netrukus prasidės „Nord Stream“ – svarbiausio „Gazprom“ projekto, kuriuo siekiama per Baltijos jūrą dujas eksportuoti tiesiai į Vokietiją – statybos. Vamzdyno eksploataciją planuojama pradėti 2011 m. J. Sternas sako, kad suplanuotas pajėgumų padvigubinimas iki 55 mlrd. kubinių metrų per metus abejotinas, nes dujas ketinta tiekti iš Štokmano.
Paklausa – didesnė problema. Prielaida, kad vartojimas Europoje toliau augs, atrodo netvirta net ir be recesijos arba Europos molingųjų uolienų, nes ES pastangos didinti efektyvumą ir mažinti anglies junginių emisijas po truputį stumiasi pirmyn. Ekonomistas iš Vienos tarptautinių ekonomikos tyrimų instituto (WIIW) Edwardas Christie sako, kad gali būti, jog ES 2030 m. gamtinių dujų importuos trečdaliu mažiau, nei 2005-aisiais prognozavo Europos Komisija. Dėl to papildomų tiekimo linijų poreikis nebėra toks įtikinamas. IEA mano, kad per ateinančius du dešimtmečius paklausa turtingose Europos šalyse augs tik 0,8 proc. per metus, o visame pasaulyje 1,5 proc. (žr. 3 pav.).
Taigi, regis, aušta amžius, kai dujų vartotojai mėgausis pasiūla, o įprastų dujų gamintojus kankins rūpesčiai. Bet yra du veiksniai, galintys ir vėl viską apversti. Pirma, neaišku, ar molingųjų uolienų žvalgymai už Šiaurės Amerikos ribų bus rezultatyvūs. Geologinius aspektus bandomieji gręžiniai leis geriau suprasti per ateinančius mėnesius. Antra, nors savo savybėmis gamtinės dujos ekologiškesnės už naftą arba akmens anglis, gręžinėjimus kritikuoja kai kurie aplinkosaugininkai, nerimaujantys dėl vandens šaltinių taršos ir sudarkyto kraštovaizdžio.
Dujininkai teigia, kad dėl gręžinio gylio ir betono konstrukcijų apsaugos šie darbai saugūs ir santykinai nekris į akis, bet kol kas dauguma naujų gręžinių yra tik Šiaurės Amerikoje, kur plotai didžiuliai, o žmonės įpratę prie vaizdo, likusio po naftininkų darbo. Kad godūs molingųjų uolienų telkinių gręžimo tempai, būtini gavybai palaikyti, bus toleruojami tankiai apgyvendintoje Europoje, tikimybė mažesnė.
Be to, pasipriešinimas kyla netgi Amerikoje. Niujorko valstija moratoriumu uždraudė jos teritorijoje gręžinėti Marselos skalūnų telkinį, kuriuo ji dalijasi su Pensilvanija. Įstatymų leidėjai Kongrese pageidauja išnagrinėti hidraulinio skaldymo ekologinį poveikį. Federalinė aplinkos apsaugos agentūra irgi išreiškė susirūpinimą dėl „potencialios rizikos“ upių ir ežerų baseinams.
Naujajame dujų amžiuje paklausą numatyti sunku, bet gausūs nauji šaltiniai gali iš esmės pakeisti energijos vartojimo modelius. Dalis kainas mažinančio spaudimo atlėgs: F. Harrisas sako, kad net ir ramiai augdamas SGD perteklius turėtų išsekti galbūt iki 2014 m., o žemos kainos sužlugdys daugiau projektų ir atlaisvins vietą. Prancūzijos įmonė „Total“ mano, kad pasaulinė paklausa atsigaus tiek, kad jau 2020 m. papildomai prireiks dar 100 mln. tonų SGD per metus. Tačiau JAV Energetikos departamento statistikos padalinys, Energetinės informacijos administracija, prognozuoja, kad gana mažos kainos laikysis dešimtmečius.
Jei tai tiesa, JAV prie dujų naudojimo energijos gamyboje vertėtų pereiti ir dėl aplinkosaugos, ir dėl ekonominių priežasčių, nes dabar pusė energijos gaunama iš akmens anglimis kūrenamų elektrinių. Tai galima padaryti pigiai ir greitai, nes bendri dujomis pagrįsti JAV pajėgumai (skirtingai nuo gamybos) jau viršija pagrįstus akmens anglimis. Šalininkai sako, kad už išmetamų anglies junginių metrinę toną pritaikius vos 30 JAV dolerių taršos mokestį, gamtinės dujos akmens anglis greitai išstumtų, nes dujinės elektrinės išmeta kone perpus mažiau anglies junginių nei ekologiškiausios akmens anglimis kūrenamos jėgainės. IEA sutinka, kad nuobaudos už taršą anglies junginiais gamtinėms dujoms suteiktų pirmenybę.
Gali būti ir politinių kliūčių. Vašingtone akmens anglių lobistai tebėra stiprūs. Sunkiai per Kongresą besibraunančiuose su klimato apsauga susijusiuose įstatymuose netgi yra nuostatų, ginančių „švarias akmens anglis“ – šis terminas apima grupę kol kas nekomercinių priemonių, skirtų mažinti deginant juodąjį turtą susidarančią taršą. Ironiška, bet kadaise įtariai į pasiūlymus kontroliuoti anglies junginius žiūrėjusios naftos įmonės dabar anglies junginių kainą arba netgi anglies junginių taršos mokestį laiko potencialia nauda savo naujam dujų verslui.
Radikalesnė idėja, kuri komplikuotų pasaulinį naftos sektorių, – pereiti prie dujomis varomo transporto. T. Boone’as Pickensas, anksčiau supirkinėjęs kontrolinius akcijų paketus, o dabar lošiantis energetikos sektoriuje, pradėjo tai skatinančią kampaniją, ir jį palaiko dujų pramonė. Kanados dujų įmonės „EnCana“ vadovas Randy Eresmanas sako, kad Šiaurės Amerikos vilkikų parkui perėjus prie gamtinių dujų, Amerika galėtų perpus sumažinti naftos importą iš Artimųjų Rytų. „EnCana“ reklamuoja gamtinių dujų transporto koridorius – magistrales, kurias aptarnaus gamtines dujas siūlančios degalinės.
Bet tai dar neįvyko. Akmens anglių pramonė energetikos sektoriaus be kovos neužleis. Jei dujos bus naudojamos kaip transporto kuras, jas būtų galima naudoti ir ne visai tiesiogiai – automobilius varyti elektra, pagaminta deginant dujas.
Dujomis pagrįsta JAV ekonomika gerokai paveiktų ir tarptautinę politiką, ir kovą su klimato kaita. Gamtinėms dujoms išstūmus naftą, turtingos šalys, kuriose, IEA manymu, paklausa jau sunyko dėl neseno naftos kainų šuolio, vis labiau norėtų atsisakyti naftos žaliavos. Dar viena bulių rinkos energetikos sektoriuje pasekmė – milžiniškų dujų atsargų atradimas – galėtų lemti dar daugiau poslinkių. Jei pastarąjį dešimtmetį vartotojai nerimavo dėl saugaus energijos tiekimo, ateinančiais metais priežasčių jaudintis gali kilti net galingiausiems pasaulio naftos gamintojams, nes požeminė revoliucija ir vėl keičia geopolitinę padėtį pasaulinių energijos atsargų srityje.
