Kelionė virto pragaru
Iš užsiliepsnojusio „Lisco Gloria“ kelto išsigelbėję
panevėžiečiai draugai dar nespėjo nei atšvęsti antrojo savo gimtadienio, nei
suskaičiuoti ne vieną dešimtį tūkstančių litų sieksiančių nuostolių. Po
turėjusios būti eilinės, tačiau pragaru virtusios kelionės tik praėjusią naktį
sugrįžę Panevėžio automobilių turgaus prekiautojai Laimonas Breivė ir Marius
Tidikis pamažu atsigauna nuo patirto šoko ir tik dabar įvertina visą tragedijos
baisumą.
„Titanikas“ – išplėstas filmas. Mes išgyvenome tą patį, tik
viskas vyko beprotiškai greitai“, – pažymi L.Breivė.
Vaikinas kartą ar du per mėnesį savo mikroautobusu iš
Vokietijos į Lietuvą gabena nenaujas prekes – buitinę techniką, baldus. Vasarą
verslininkas važinėja autobusu per Lenkiją. Tačiau rugsėjo pabaigoje atpigus
kelto bilietams L.Breivė renkasi kelionę jūra. Vaikinas apskaičiavo, kad už 524
litus plaukti keltu labiau apsimoka, nei gaišti laiką kratantis Lenkijos
keliais.
Su „Lisco Gloria“ jaunuolis yra keliavęs tik trejetą kartų,
dažniausiai į Lietuvą iš Vokietijos jį plukdo „Gloria Maxima“ – tas pats keltas,
kuris pirmadienio naktį parplukdė dalį išsigelbėjusių keleivių.
Denį paskandino dūmai
Ši kelionė į Vokietiją Laimonui turėjo būti kitokia tik todėl,
kad pirmą kartą į ją leidosi vienas. Iki šiol visada vykdavo ir jo gyvenimo
draugė Diana Raicevičiūtė. Jaunuoliai kartu verčiasi prekyba naudotais daiktais.
Likimo ironija, kad šį kartą vaikinas išvyko vienas – kelionė sutapo su vadybą
Kauno technologijos universiteto Panevėžio institute studijuojančios Dianos
egzaminais.
Kitas likimo pokštas – kelte L.Breivė netikėtai sutiko tame
pačiame turguje prekiaujantį M.Tidikį, taip pat grįžtantį į Lietuvą su prekių
prikrautu mikroautobusu.
„Lisco Gloria“ iš Kylio iki Klaipėdos kelionė turėjo trukti
parą. Abu panevėžiečiai apsistojo vienoje kajutėje, prie jų prisijungė dar keli
tolimųjų reisų vairuotojai. Vyriškai kompanijai kelionė žadėjo neprailgti.
L.Breivė pamena, kad jau po vidunakčio vyrai išėjo į denį parūkyti. Jokių
nelaimės ženklų nesimatė. Tačiau tepraėjus 15 min. Laimonui pravėrus duris į
denį tvokstelėjo dūmų kamuoliai.
„Iš pradžių nė neišsigandome. Pamanėme, kad nuo kažkieno
numestos nuorūkos užsiliepsnojo šiukšliadėžė“, – pasakojo keliautojas.
Pro šalį prabėgęs kelto apsaugos darbuotojas dar mestelėjo, esą
viskas gerai – nieko rimto neįvyko.
Panevėžietis nemano, kad apsauginis būtų tyčia nuslėpęs tiesą,
veikiausiai jis dar nežinojo, kad kitą kelto galą jau laižė liepsnos.
Košmaras, kokį su godžiu smalsumu stebi filmų žiūrovai,
prasidėjo po kelių minučių.
„Buvome kajutėje, kai dingo elektra. Iš karto išgirdome
apačioje, kažkur po savo kojomis, duslų sprogimą. Nuo smūgio sudrebėjo kajutė“,
– pamena L.Breivė.
M.Tidikiui praskleidus užuolaidą kitoje lango pusėje vyrai
išvydo ugnies sieną.
Bare girdėjo sprogimus
Dabar Laimonas ir pats stebisi, kodėl su Mariumi pasileido
bėgti į barą. M.Tidikis pakeliui dar prisiminė kajutėje palikęs nešiojamąjį
kompiuterį.
„Juokinga, bet aš, laivui degant, norėjau lėkti atgal į kajutę
pasiimti pamirštų denyje stovinčio savo mikroautobuso raktelių“, – nelaimės
akivaizdoje nesuprantamais veiksmais dabar stebisi L.Breivė.
Dar bandę sukti atgal panevėžiečiai suprato, kad gelbėti
paliktų daiktų nebeverta – tamsoje skendinčiuose koridoriuose nuo dūmų darėsi
nebeįmanoma kvėpuoti.
Laimonui keista, kad kelte nekaukė apie nelaimę privalėjusios
įspėti sirenos.
„Gal iš išgąsčio jų negirdėjau?“ – svarsto vaikinas.
Baras, kur vos prieš keletą minučių dar linksminosi keleiviai,
buvo sausakimšas. L.Breivės nuomone, iš daugiau nei 200 plaukusiųjų bent pusė
buvo čia.
Vėliau kelto virėjos pasakojo savo kajutėse pasijutusios tarsi
spąstuose – dingus elektrai nebeveikė durų kodai, moterys desperatiškai daužė
langus, kol įgulos nariai, stiklą išmušę kirviu, išlaisvino koleges. Turbūt
niekur kitur taip ryškiai neatsiskleidžia žmogaus esybė, kaip tragedijos
akivaizdoje: neįmanoma suvokti, kaip iš dūmų pilnos kajutės pabėgę du keleiviai
joje paliko miegoti trečiąjį. Pasak Laimono, žmogus nubudo nuo jau gerklę
pradėjusių graužti dūmų.
Žmonės į barą subėgo kaip stovi – vieni pakirdę iš miego, kiti
– tiesiai iš dušų apsivynioję rankšluosčiais.
Panevėžiečiai džiaugiasi kajutėse bent nepalikę dokumentų.
Netrukus pasigirdo sprogimai – liepsnų fakelais į dangų šovė
sproginėjantys mašinų kuro bakai, degančios padangos.
„Visur buvo tamsu, tik nuo ugnies atšvaitų pro langus į barą
krito šviesa. Už kelių minučių dūmai ėmė veržtis ir pas mus, bet žmonių į denį
neišleido. Kelto vadybininkas dar bandė vadovauti per raciją, bet keleiviai
pradėjo panikuoti. Buvo net ketinančiųjų išdaužti langą ir šokti į jūrą.
Nežinau, kodėl mūsų nenorėjo iš baro išleisti. Gal baiminosi, kad nuo skersvėjo
ugnis dar labiau įsisiautės. Tik kai žmonės pradėjo langus daužyti ir situacija
tapo nebekontroliuojama, durys buvo atidarytos“, – pasakojo L.Breivė.
Lankė mintys apie mirtį
Iš baro išleisti žmonės į denį lėkė prisidengę, kad neuždustų
nuo dūmų, ką turėjo po ranka – kas drabužiais, kas rankšluosčiais.
Į minią pradėta mėtyti gelbėjimosi liemenes, tačiau per
sumaištį ne visi spėjo jas nusičiupti. Be liemenių liko ir panevėžiečiai. Pasak
L.Breivės, pirmiausia į valtis buvo sodinami vaikai ir moterys. Kaip ir dera,
keltą paskutinis paliko kapitonas.
Du kelto mašinų skyriuje dirbę įgulos nariai išsigelbėjo šokę
per bortą – ugnis juos jau buvo atkirtusi nuo nusileidimo iš kelto vietos.
„Viskas vyko akimirksniu ir tamsoje, švietė tik gaisro ugnis.
Dabar tikrai neatpažinčiau žmonių, stovėjusių šalia“, – mano keliautojas.
Kelte siautėjant liepsnoms Marius ir Laimonas viens kitam
pažadėjo – iš košmaro ištrūks drauge. Kai vienam geso viltis grįžti į krantą
gyvam, kitas drąsino. Vyrai neslepia abu turėję minčių, kad artimųjų niekada
nebeišvys.
„Bene tris kartus buvau pagalvojęs, kad numirsiu“, –
prisipažįsta M.Tidikis.
Išgelbėtieji nuo šoko vėmė
Net ir sušokę į kapsulinę gelbėjimosi valtį panevėžiečiai dar
nebuvo tikri, kad pasieks krantą. L.Breivė tik per plauką liko gyvas, kai jau
sėdint valtyje vos per kelis milimetrus nuo jo galvos per liuką įkrito masyvi
geležinė grandinė.
„Būtų pataikiusi į galvą, būtų vietoje ištaškiusi“, – nuo
ironiškų likimo pokštų kraupsta Laimonas.
Į vandenį leidžiama kapsulinė valtis dar bent kelis kartus
tėškėsi į degančio „Lisco Gloria“ šoną. Keleiviai žegnojosi ir meldė Dievą, kad
jų valtelė nuo stiprių smūgių nesubyrėtų į šipulius.
Saugūs žmonės pasijuto tik pasiekę už kelių šimtų metrų
laukiantį vokiečių karinį laivą. Vieni išlipę į denį verkė, kiti, apimti šoko,
vėmė.
Žmonės iš tolo su siaubu žvelgė į ugnies apimtą keltą, kuriame
dar prieš kelias akimirkas buvo ir jie patys.
Išgelbėtieji iš karinio laivo perkelti į kruizinį ir ryte
parplukdyti į Kylį.
Laimonas nepamirš lipant iš laivo policijos pareigūno jam ant
rankos išraityto kodo 2/53. Kaip ir savo
776-osios kajutės.
Plačiau skaitykite 2010 m. spalio 12 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A. Repšio nuotr. Likimo ironija. Iš degančio
kelto išsigelbėjęs L.Breivė pirmą kartą į Vokietiją vyko be gyvenimo draugės.
Dianai neteko išgyventi pragaro tik todėl, kad kelionė sutapo su jos egzaminais
universitete.
