Kai girdžiu pasakojimus apie nuostabiai kartu su vyru
praleistas atostogas, truputį pavydžiu. Iš tų pasakojimų atrodo, kad pora drauge
praleido beveik medaus mėnesį, ir visai nesvarbu, kiek metų drauge pragyventa.
Tačiau mūsų pirmos atostogos buvo ir paskutinės, nes buvom
atsidūrę ant skyrybų slenksčio po tokio eksperimento atostogauti drauge.
Taip išėjo, kad į povestuvinę kelionę nevažiavome, nes ir
pinigų neliko, o vyro darbe kilo problemų dėl atostogų. Tad abipusiu sutarimu
buvo nuspręsta, kad į kelionę vyksime mūsų pirmųjų vestuvių metinių proga.
Iki vestuvių kartu pragyvenome apie pusmetį, tad vyro įpročiai
manęs pernelyg neerzino, buvau prie jų įpratusi. Tiesą pasakius, nelabai buvo
kada jų ir pastebėti, nes mes kartu buvome ne itin dažnai, rytą kiekvienas
eidavom į darbą, o vakare jis grįždavo dar vėliau nei aš, tad pabendrauti ir
įvairiems reikalams aptarti likdavo ne tiek ir daug laiko.
Kai ateidavo savaitgalis, lankydavome tėvus, beje, kiekvienas
savo, kad padėtume jiems nudirbti susikaupusius darbus ir šiaip pabendrautume.
Tad taip išeidavo, kad net savaitgalį ne visuomet praleisdavome visą dieną
drauge.
Tačiau per atostogas, kai niekur nereikėjo skubėti, viskas
smarkiai pasikeitė. Pačiomis atostogomis rūpinausi aš, apsiėmiau išrinkti
kelionių agentūrą, šalį, į kurią keliausime, viešbutį, kuriame apsistosime,
maitinimo tipą ir kt. Žinoma, tariausi su vyru, tačiau dažniausiai jis
išsisukinėdavo, sakydavo: kaip padarysi, taip ir bus gerai.
Kaip vėliau supratau, jis į nieką nesigilino, beveik nesiklausė
to, ką jam sakiau apie atostogų planus ir kaip jas leisime. Vėliau dėl to
skaudžiai nusivyliau.
Nesutarimai prasidėjo kraunantis lagaminus: aš dėjausi tuos
daiktus, kurių galėjo prireikti per atostogas, o vyras viską traukė sakydamas,
kad veltui tiek drabužių imu. Bet juk man geriau žinoti, ko gali prireikti prie
jūros.
Paskui pasirodė, kad jis sau visai nieko nenori imti, tik
šortus ir marškinėlius, o visa kita, pasak jo, bus galima įsigyti vietoje už
kelis litus. Bet mes tų atliekamų litų turėjome ne taip ir daug. Tad norėjosi
juos išleisti prasmingiau, o ne pirkti kokį džemperį, kurį galima pasiimti iš
namų.
Keletą kartų pykomės, paskui taikėmės, šiaip taip pagaliau
susikrovėme nelemtus lagaminus.
Skrydžio dieną vyras pažadino mane dar neišaušus. Jis blaškėsi,
reikalavo, kad kuo greičiau vyktume į oro uostą, nes kitaip pavėluosime. Jokie
įtikinėjimai, kad iki skrydžio dar liko šešios valandos, negelbėjo.
Oro uoste atsidūrėme likus iki skrydžio keturioms valandoms.
Suprantama, nebuvo ką veikti, tad vyras iš pradžių gėrė alų, paskui, gerokai jo
prisisiurbęs, ėmė bėgioti į tualetą. Vėliau užsinorėjo valgyti, paskui –
paskaityti laikraščių, tada – vėl alaus, kol galiausiai užmigo. Vyrą tarsi kas
būtų pakeitęs, jis savo reikalavimus reiškė kaprizingu tonu, tokio dar nebuvau
girdėjusi.
Kai paskelbė, kad jau prasidėjo keleivių laipinimas į mums
reikiamą lėktuvą, aš vos tvardžiausi, kad neiškelčiau skandalo. Lėktuve viskas
tęsėsi: vyras kažko reikalavo palydovės, priekaištavo man dėl nepatogių krėslų
ir vietos trūkumo, kad nėra kur jam ištiesti kojų.
Jis nėra mažas vyrukas – beveik dviejų metrų ūgio, o sveria
apie šimtą kilogramų. Suprantama, kad standartiniame ekonominės klasės krėsle
jam nepatogu, tačiau skristi verslo klase mums per brangu.
Paskui jis vėl gėrė alaus, kol galiausiai užmigo, o aš galėjau
su palengvėjimu atsikvėpti.
Atskridę viešbutyje įsikūrėme be jokių nuotykių, nes vyras buvo
apsnūdęs ir visą laiką tylėjo.
Užtat vėliau, kai jis viską apžiūrėjo, ėmė man prikaišioti dėl
visų trūkumų – juos priekabiai vardijo vieną po kito.
Beprasmiška buvo aiškinti, kad čia nėra pats geriausias
kambarys, bet apie tai juk buvo kalbėta, kad tam neteiksime didelės reikšmės,
nes čia tik nakvosime, o visą laiką leisime prie jūros ir ekskursijose.
Kad sąmoningai rinkomės pigesnį variantą, nepadėjo jokie
aiškinimai, jis tvirtino savo: esą su juo niekas nieko nederino, pati viena, jo
neatsiklaususi, viską nusprendžiau ir išrinkau per prastą viešbutį, jis norėjo
pailsėti, o čia per maža komforto ir t. t.
Tačiau pro langą matėsi smaragdinė jūra, oras buvo nuostabus,
ilgai lauktos atostogos prasidėjo, tad nutariau negadinti sau nuotaikos dėl vyro
kvailų priekaištų ir nepaaiškinamų išsišokimų. Tuomet dar nežinojau, kad čia tik
„linksmybių“ pradžia. Kaip toliau klostėsi mūsų atostogos, galima nusakyti
keletu žodžių: vyras valgė, gėrė ir miegojo. Aš buvau šokiruota tokio jo
elgesio.
Mano švaruolis vyras, kuris dėvėjo tik akinamai baltus
marškinius ir keisdavo juos kasdien, dabar griežtai atsisakė persirengti net
vakare, kai ėjom į restoraną.
Aš atrodžiau kvailai: pasipuošusi nauja suknele, kurią
nusipirkau specialiai atostogoms, pasidariusi makiažą ir šalia – mano vyras su
sportiniais marškinėliais ir nutrintais šortais. Teko pasitelkti visą iškalbą ir
diplomatinius sugebėjimus, kad priversčiau jį nors marškinėlius persirengti.
Visuomet veiklus ir energingas mano vyras iš visų pramogų
pirmenybę teikė gulėti prie baseino, net prie jūros vargiai su manim nueidavo.
Jo nedomino jokios ekskursijos, net jei man pavykdavo jį prisikalbinti kur nors
važiuoti, tekdavo pasigailėti, nes jis viskuo buvo nepatenkintas ir nuolat
burbuliavo, kad viskas ne taip, kaip jis įsivaizdavo.
Paprastai maniškis išgerdavo porą taurių vyno ar butelį alaus,
tačiau dabar jis praktiškai neišsiblaivydavo, iš rankų nepaleisdavo stiklo su
kokiu nors gėrimu. Į visus mano priekaištus atsakydavo vienodai: „Leisk man
pailsėti ir atsipalaiduoti taip, kaip noriu.“
Kad aš atostogauti ir pailsėti noriu visai kitaip, jam net į
galvą neatėjo. Be to, jis tapo velniškai šykštus ir ėmė taupyti kiekvieną eurą.
Daug pastangų teko įdėti, kol pavyko iškaulyti pinigų, kad galėčiau tėvams
suvenyrų nupirkti.
Visiškai nebežinojau ką daryti, norėjau tik vieno – kuo
greičiau grįžti namo. Mūsų santykiai smarkiai pašlijo, jau ėmiau manyti, kad
padariau didžiulę klaidą ištekėjusi, nes dabar šalia manęs buvo neatpažįstamai
pasikeitęs vyras.
Tiesa, vėliau susipažinau su sutuoktiniais iš mūsų miesto, su
jais važiavau į visas ekskursijas, ėjau prie jūros, vakarus leidau diskotekose,
nors taip bandydama gelbėti savo nevykusias atostogas ir pagerinti nuotaiką.
Vyrą palikau ilsėtis taip, kaip norėjo, o jis visiškai neprieštaravo. Mūsų
atostogoms einant į pabaigą vyras nusiskuto, nusiprausė, persirengė, nustojo
gerti ir vėl tapo tuo, koks buvo pirmiau – visiškai normaliu žmogumi.
Su manim jis bendravo normaliai – taip, kaip visuomet, tarsi nė
nebūtų buvę tų baisių dviejų savaičių atostogų. Pats pasiūlė pavaikščioti po
parduotuves ir nupirkti visiems namiškiams lauktuvių, pasikeitė su mano naujais
pažįstamais telefonų numeriais, padėjo greitai susikrauti daiktus ir – visų
svarbiausia – buvo neįtikėtinai puikios nuotaikos.
Kai mes jau buvome namuose, aš jam papasakojau apie savo
sugadintas atostogas, o jis ėmė aiškinti, kad darbe buvo taip pervargęs, kad jau
nieko nebesugebėjo, troško tik vieno – atsipalaiduoti, atsikratyti įtampos,
susierzinimo, tiesiog vegetuoti kaip daržovei, kad niekas netrukdytų.
O štai dabar jis vėl susikaupęs, nes jo darbe kitaip ir
negalima. Ir vėl kasdienybė, reikalaujanti visiško atsidavimo darbui.
Aš ilgai galvojau ir supratau, kad jis manęs neapgaudinėjo.
Matyt, jis taip ir įsivaizduoja normalias atostogas, tik taip moka
atsipalaiduoti atsijungęs nuo visos aplinkos ir artimiausių žmonių. Skirtis
persigalvojau, nes vis dėlto jį labai myliu. Tiesiog susitarėm, kad nuo šiol
mudviem geriausia atostogauti atskirai, kad kiekvienas galėtų tai daryti
labiausiai sau priimtinu būdu ir negadintų atostogų kitam.
Ingrida
