Antroji jaunystė
Pagal amžių nelygiavertė santuoka, kai žmona už vyrą būna
vyresnė 10–20 metų, šiais laikais nėra retenybė, o beveik natūralus mūsų laikų
reiškinys. Šiais laikais skirtingo amžiaus žmonių santuoka – homo sapiens
perėjimo prie dvigubos (skirtingame amžiuje patiriamos) jaunystės pasekmė.
Ilgą laiką trisdešimt metų buvo ta riba, už kurios visi be
išimties turėjo tarti jaunystei „lik sveika“. Ir džiugus šūktelėjimas „bobelė
vėl kaip uogelė“ buvo skiriamas būtent „bobelėms“ – energingoms, bet jau toli
gražu ne jaunoms gražuolėms.
Šiais laikais dalis vyrų ir moterų po trisdešimties metų kelis
dešimtmečius išgyvena tikrą antrąją jaunystę (laimei, jau be kvailų materialinių
ir psichologinių problemų).
Žmonės, nepriklausomai nuo lyties, išsaugo gerą sveikatą,
fizinę jėgą, emocinį stabilumą ir – ne mažiau svarbu – įgyja kitokio grožio
(kuriuo dažnai nepasižymėjo jaunystėje).
Tai – visos žmonijos perspektyva. Bet kol kas į šį naują lygį
perėjo palyginti nedaug žmonių – vargu ar tokių yra bent dešimtadalis iš visų
aplink mus esančiųjų..
Likusieji gali nugyventi maždaug tokios pačios trukmės
gyvenimą, negrįžtamai ir gana greitai virsdami iš pradžių tetomis ir dėdėmis, o
vėliau – pastebimai suvytusiais senukais.
Kurį laiką moterys, ypač labai daug pastangų skyrusios „antrai
jaunystei“ įgyti, situaciją vertino dramatiškai.
Būti jaunai ir gražiai tarp pražilusių ir susenusių moteriškių,
kuriomis tapo bendraamžės, yra nuostabu, jei turite tokį patį gyvybingą jauną
mylimąjį. O jei jo dėl kokios nors priežasties nėra?
„Svajonių vyrų” paieška
XXI a. pradžioje šis psichologinis barjeras buvo įveiktas. Iš
pradžių labai abejodamos, o vėliau vis drąsiau pobalzakiško amžiaus (ne pagal
realią kūno ir dvasios būseną, o pagal kalendorių) moterys pradėjo ieškoti savo
svajonės vyrų tarp tokių, kurie fiziškai ir emociškai derėtų su jomis. Kitaip
tariant, kur kas jaunesnių vyrų.Visuomenė iš pavydo kėlė isterijas, bet pradėjus
daugėti tokių laimingų santuokų aprimo. Juk negalima nuolat gyventi apimtam
isterijos. O pačioms naujosios santuokų eros herojėms iš pradžių buvo aiškiai
sunku imtis sau motinos-mokytojos vaidmens. Juk net ir bendraamžių santuoka
niekada nebuvo lygiavertė: evoliucija taip jau sutvarkė, kad moterys suauga
anksčiau ir gyvenimą supranta geriau už vyrus.
Dėl to norint prisiglausti prie vyro – mokytojo ir gynėjo –
peties, panelėms reikėdavo ieškotis gerokai vyresnio žmogaus. Bet juk šis
tarytum „tradicinis“ siekis yra aiški naujovė! Jis pradėjo populiarėti palyginti
neseniai, prasidėjus kruvinam ir beprotiškam patriarchato „geležies amžiui“.
Ir tai buvo aršiai įtvirtinta tyčiniu moterų žeminimu
kapitalizmo epochoje, kai panelės buvo paverstos prekėmis, o damos –
kilnojamuoju turtu.
Tačiau žmonijos istorijoje realiai tradicinė yra būtent
matriarchalinė visuomenės santvarka. Moteris-šeimininkė priimdavo vyrą į savo
bendriją ir atitinkamai jam vadovaudavo visoje žmonijos ir jos kultūros pagrindų
formavimosi istorijoje – kur kas ilgiau, nei trunka destruktyvus vyrų
viešpatavimo periodas!
O ir vėlesnėse epochose švelnus nukreipiantis moters vaidmuo
šeimoje suteikė žmonijai galimybę išlikti.
Šių teisingų šeiminių santykių sugrąžinimas šiuolaikiškose
„nelygiose“ santuokose pasirodė esantis stebėtinai sėkmingas.
Ne tik statistiniai duomenys, bet ir bendravimo su tokiomis
poromis patirtis leidžia tvirtinti, kad šeimos, priklausančios kategorijai „per
30“, kai vyras apie 10 metų jaunesnis, yra ne mažiau laimingos nei pačios
laimingiausios lygios šeimos.
O lygiomis šiuo atveju vadinamos tokios šeimos, kuriose vyras,
net jei jis ir vyresnis už žmoną, nuo jos neatsilieka jaunumu ir tikrai netapo
griuvena. Tai – laimingiausias derinys dar ir dėl to, kad abu partneriai kartu
peržengė „antrosios jaunystės“ evoliucinį slenkstį.
Tačiau su tikimybių teorija nepasiginčysi: du sėkmingi
sutapimai vienu metu yra neabejotinai retesni (todėl ypač vertingi) už vieną.
Vadinasi, lygiomis galima pripažinti tokias santuokas, kuriose sutampa
sutuoktinių realus fizinis ir emocinis amžius. Net jei vyras pagal pasą yra
jaunesnis.
Parengė A. Jocienė
