Nenuilstamos darbininkės
Kepenys dirba be perstojo, jas būtų galima vadinti tikromis
darboholikėmis. Net sunku įsivaizduoti jų patiriamus krūvius – per valandą per
kepenis prateka iki šimto litrų kraujo.
Kepenys atsakingos už angliavandenių, riebalų ir baltymų
apykaitą, jos rūpinasi vitaminų ir mineralų atsargomis, eritrocitų gamyba,
hormonų sinteze ir skaidymu.
Svarbiausia šio organo funkcija – detoksikacija. Kepenys tarsi
kempinė, per jas pereina viskas, kas patenka į mūsų organizmą, jos visas
medžiagas filtruoja, skirsto į geras ir žalingas, vėliau neutralizuoja
kenksmingas.
Deja, pastaruoju metu į žmogaus organizmą patenka gerokai
daugiau nuodingų medžiagų nei seniau, todėl kepenys ne visuomet susidoroja su
savo pareigomis. Tai liudija dažnos šio organo ligos.
Kai kepenys sunegaluoja, žmogus jaučia nuolatinį maudimą,
sunkumo pojūtį po dešiniuoju šonkaulių lanku. Būklė paprastai pablogėja
patiriant fizinį krūvį, esant ramybės būsenos pasijuntama geriau.
Skausmus lydi blogas apetitas, juntamas kartumas, graužia
rėmuo, pykina, vemiama. Pasitaiko, jog kepenų negalavimai nepasireiškia jokiais
požymiais.
Diagnozė pagal veidą
Kepenų būklę galima išsiaiškinti atlikus echoskopiją. Tai gana
informatyvus tyrimas, iš kurio gydytojas gali sužinoti kepenų dydį, struktūrą,
spręsti apie kraujotaką, matyti esamus pakitimų židinius.
Atlikus echoskopiją galima diagnozuoti chronišką hepatitą,
cirozę, aptikti įvairius auglius.
Tačiau kaip kepenys susidoroja su savo darbu, galima
išsiaiškinti ir be jokių tyrimų, pakanka pažiūrėti į žmogaus veidą.
Spuogai, dėmės, bėrimai ir, kas itin būdinga, nukasyta dėl
niežulio oda liudija, jog kepenų veikla sutrikusi.
Kad kažkas negerai su kepenimis, galima spręsti iš pasikeitusio
žmogaus elgesio ir jo charakterio. Nervingumas, dirglumas, amžinas
nepasitenkinimas viskuo, nemiga arba, priešingai, mieguistumas liudija, jog
kepenims būtina neatidėliotina pagalba.
Būtina valyti
Kad organizmą valančioms kepenims būtų lengviau, reikia joms
padėti. Pirmiausia reikia pasistengti atsisakyti žalingų įpročių (rūkymo,
piktnaudžiavimo alkoholiu), taip pat pakoreguoti savo valgiaraštį.
Netaisyklingai ir nereguliariai maitinantis blogėja kepenų
veikla, jos sunkiau apsivalo. Bet kurių maistinių medžiagų – baltymų, riebalų,
angliavandenių, mineralinių druskų ar vandens – trūkumas labai neigiamai
atsiliepia šio organo veiklai.
Per parą lygiomis dalimis žmogui galima suvartoti po šimtą
gramų augalinių ir gyvulinių baltymų. Panašiai tiek pat galima suvartoti ir
riebalų, beje, trečdalis jų turi būti augaliniai.
Angliavandeniai neturi viršyti 300–400 g per dieną, o cukraus
galima suvartoti ne daugiau kaip 70–80 g.
Kad padėtume kepenims apsivalyti, reikia vengti dažnai valgyti
lašinių, riebios mėsos, baltos duonos, mažiau vartoti margarino, cukraus,
druskos, konservų ir kito sunkaus maisto.
Taip pat reikia smarkiai apriboti sirupų, acto, prieskonių,
šokolado, kavos, stiprios arbatos, šaltų gėrimų (ypač gazuotų) vartojimą.
Vietoj jų reikia valgyti daržovių, vaisių, ypač morkų, moliūgų,
cukinijų, žiedinių kopūstų, džiovintų slyvų, obuolių, vynuogių. Nederėtų žavėtis
trintu maistu, nes dėl kietos augalinės ląstelienos trūkumo gali užkietėti
viduriai ir užsistovėti tulžis.
Geriau atsisakyti riebių padažų, o vietoj jų vartoti aliejų,
nes jis skatina tulžies išsiskyrimą. Beje, vartojant aliejų su žaliomis
daržovėmis ši savybė dar sustiprėja.
Labai naudingas medus, jame ne tik gausu įvairių naudingų
medžiagų, bet jis skatina tulžies išsiskyrimą. Iš gėrimų pirmenybę derėtų teikti
karštai žaliajai arbatai, ji gerai šalina toksines medžiagas iš kepenų ir
kasos.
Padės šlamutis
Nors kepenys pačios gali atsinaujinti, tam joms reikia
specialių medžiagų – hepatoprotektorių, gerinančių jų veiklą. Mūsų organizmas
pats turi šių medžiagų – cinko, seleno, magnio. Hepatoprotektoriams taip pat
priklauso vitaminai antioksidantai A, E, C ir fosfolipidai. Tačiau kartais dėl
įvairių priežasčių paties organizmo apsauginių medžiagų nepakanka organo veiklai
užtikrinti. Tuomet reikia pasitelkti vaistinius augalus.
Pats populiariausias nuo visokių kepenų ligų liaudies
vartojamas augalas yra smėlinis šlamutis. Auga jis smėlingoje dirvoje, kopose,
stepėse. Lengvai pakelia sausrą.
Sausa šlamučių puokštė vazoje gali stovėti metų metus ir
neprarasti spalvų, tartum tikrai iš nemirtingų augalų.
Rinkti šlamučius reikia žydėjimo pradžioje, liepos–rugpjūčio
mėnesiais. Jei bus renkama vėliau, mažėja biologinis aktyvumas, o žiedai byra.
Gaminti šlamučių užpilą galima kaip paprastą arbatą: į
verdančio vandens stiklinę dėti 2–3 šaukštelius žolės. Galima pasigaminti
nuoviro: į 200 ml vandens įdėjus porą šaukštelių žolelių kaitinti ant silpnos
ugnies valandą. Gerti po 50 ml tris kartus per dieną likus pusvalandžiui iki
valgymo. Žmonėms, kurių aukštas kraujospūdis, šlamučio vartoti negalima, nes šis
augalas jį didina.
Parengė A. Kaminskienė
