Tęsia tradiciją
Šalies maisto rinką koreguojantis sunkmetis atveria nišą
kultūros paveldo puoselėtojams.
Pagal daugiau nei šimtmetį skaičiuojančius receptus laukinių
aviečių ir raudonųjų dobilų alų verdantis Panevėžio rajono verslininkas
Vidmantas Perevičius tvirtina, jog pastaraisiais metais susidomėjimas natūralia
produkcija auga.
Aludarystės V.Perevičius ėmėsi prieš du dešimtmečius, kai iš
rinkos ėmė trauktis tuomet itin populiarus plastmasės verslas.
Elektriko specialybę turintis vyras juokauja, jog alaus gamyba
užkoduota jo genuose – alų virė ne tik giminės vyrai, Kupiškio apylinkėse kaip
gera aludarė garsėjo net močiutė.
Anot V.Perevičiaus, giminės senolių alaus paslaptys slypėjo
šimtamečiuose receptuose. Iš laukinių aviečių lazdų ir raudonųjų dobilų žiedų
išvirto alaus verslininkas tvirtina niekur daugiau neragavęs.
„Močiutė kubilo dugną išklodavo juodalksnio malkomis, ant jų
paskleisdavo raudonųjų dobilų žiedų arba ant sulaužytų aviečių lazdų
paskleisdavo šiaudų ir užpildavo karštą salyklą. Juodalksnis alų nudažo
raudonai, o dobilai ar avietės suteikia specifinį skonį ir aromatą“, – pasakojo
V.Perevičius.
Jo darykloje juodalksniu nebekvepia – medį pakeitė nerūdijančio
plieno sietai. Tačiau dobilų ir aviečių verslininko namuose visuomet pilna.
Aludariui uždrausta pykti
Piniaviškių jau nestebina iš kaimo pakrašty ošiančio miškelio
su glėbiais prilaužytų aviečių ar iš pievų su dobilų maišais grįžtanti
verslininko šeima. Rinkti pagardų alui, anot V.Perevičiaus, nesibodi nei jis
pats, nei žmona, nei vaikai.
Verslininkas jau patyrė, kad alui tinkamiausios žiemą surinktos
aviečių lazdos.
Anot aludario, tuomet jos būna prisotintos visų įmanomų
maistingųjų medžiagų, todėl pačios sveikiausios ir kvapiausios.
Pavasarį visa, ką turi gero, iš lazdų išsunkia pumpurai, todėl
net ir arbatai esą tinkamiausios surinktos šaltuoju sezonu.
Kada V.Perevičiaus namuose įkurtoje daryklėlėje noksta aviečių
alus, išduoda aromatas – visas cechas kvepia avietėmis, tarsi šeimininkė virtų
uogienę.
Svaiginančio kvapo nebelieka, kai atšaldyta misa užraugiama
mielėmis. Gomurį tik kutena švelnus, tolimas aviečių skonis.
O dobilų žiedų alus sodriausias vasarą, kai žolynai žydi.
Apylinkės ūkininkų laukus su žirklėmis ir maišais išbraidęs V.Perevičius
rudeniop pasibeldžia į Varėnos rajono miškuose įsikūrusio vienuolyno duris.
Gyvenimo vėtytus ir mėtytus ir iš kvaišalų priklausomybės
besivaduojančius žmones priglaudę vienuoliai kartu su vaistažolėmis augina,
renka, džiovina pardavinėti ir raudonuosius dobilus.
Anot V.Perevičiaus, ne mažiau nei gamybos procesas alaus
kokybei svarbi ir aludario nuotaika.
„Aludaris negali būti piktas, kad jo alaus prisiragavę gėrėjai
irgi nebūtų pakvaišę“, – iš praeities atėjusiu prietaru tiki verslininkas.
Savame krašte – ne pranašas
Aludariais garsėjusios giminės tradiciją tęsiančio
V.Perevičiaus verdamas alus įvertintas kulinarijos paveldo sertifikatu.
Verslininkas neabejoja, kad jei kulinarinis paveldas ir netaps
šaka, ant kurios laikytųsi Lietuvos turizmas, bent jau jį išjudins.
Iš aludarystės besiverčiantis Piniavos gyventojas pastebi
savotišką tendenciją: laiko patik-rintas gyvas alus paklausą turi sostinėje,
tačiau periferijoje alaus mėgėjų nevilioja nei avietės, nei dobilai.
Panevėžio apylinkėse 5 proc. stiprumo švelnaus aviečių aromato
ar sodrus aitresnio skonio dobilų alus visiškai ignoruojamas.
Vyras spėja, kad tokią situaciją rinkoje diktuoja turistų
srautai. Lietuvą aplankiusiems svečiams iš užsienio labiau maga paragauti kaimo
aludarių nei į užsienį eksportuojančių didžiųjų gamintojų produkcijos.
„Savame krašte pranašu nebūsi. Kaimo aludėse į silpną alų nė
nežiūrima, o miesto barams labiau apsimoka pardavinėti pramoninį, didžiųjų
gamintojų alų. Gamyklos už prekybą jų produkcija barams moka nemenkas sumas,
siekiančias ir dešimtis tūkstančių litų. Mes, mažosios alaus daryklos, tokių
pinigų neturime“, – rinkos taisykles įvardija V.Perevičius.
Jo gaminamo alaus mėgėjai neras nei baruose, nei prekybos
centruose. Verslininkas nė nesiveržia į didžiųjų prekybininkų glėbį. Anot
V.Perevičiaus, dėl savo specifikos nei aviečių, nei dobilų alus masinei prekybai
netinkamas.
Natūralaus alaus realizacijos terminas itin trumpas: vos 20
parų laikant šaldytuve ir tik 4–5 paros – kambario temperatūroje.
„Skonio, aromato stipriklių, konservantų ir panašių dalykų
neturinčio alaus prekybos sąlygos labai specifinės. Tokiu alumi prekiaujantis
baras neišvengiamai turėtų pasirūpinti šaldytuvais – lentynoje aviečių ar dobilų
alaus butelių neišrikiuosi“, – teigė V.Perevičius.
Verslininkas pripažįsta dėl „profesinio intereso“ paragaujantis
visokio alaus, bet jam skaniausias – paties virtas.
„Sausiausias“ rugpjūtis
Nuo 1990-ųjų alų gaminančiam V.Perevičiui pastarieji pora metų
– sunkiausi. Verslininkas skaičiuoja nuo 2009-ųjų net 120 proc. išaugusius
mokesčius. Smulkiesiems aludariams per kišenę ypač kirto 50 proc. lengvatos
akcizui panaikinimas.
„Nemanau, kad kulinarinį paveldą puoselėjančios mažos alaus
daryklos girdo tautą“, – senas tradicijas turinčios aludarystės verslą gina
piniaviškis.
Anot jo, prieš metus smuko ir pardavimas. Verslininkas pastebi,
kad daugiausia alaus nuperkama po atlyginimų mokėjimo dienos. Aludariui
„sausiausias“ rugpjūtis. Pasak V.Perevičiaus, paskutinį vasaros mėnesį alaus
parduodama net 70 proc. mažiau.
„Žmonėms reikia vaikus į mokyklas išleisti, pinigų pramogai
nebelieka. Atsigausime tik nuo rugsėjo vidurio“, – metai iš metų pasikartojančią
tendenciją pastebi V.Perevičius.
Dėl išaugusių mokesčių ir pastaraisiais metais kritusio
pardavimo verslininkui teko perpus sumažinti darbo vietų. Šiuo metu daryklėlėje
darbuojasi penki žmonės.
Tačiau net ir prispaudus sunk-mečiui V.Perevičius tikina, jog
iš aludarystės pragyventi galima. Vyras tikisi, jog jo sukurtas verslas nebus
pasmerktas žlugti – aludariais garsėjusios giminės tradicijas pratęs du sūnūs.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A. Repšio nuotr. Originalus. Kada V.Perevičiaus namuose
įkurtoje daryklėlėje noksta aviečių alus, išduoda aromatas – visas cechas kvepia
avietėmis, tarsi šeimininkė virtų uogienę.
