Lauke karšta, trečia savaitė negailestingai spigina saulė.
Nesinori nė kojos iš namų kelti. Nieko neveikdama – jau kuris laikas
sekmadieniais galiu leisti sau šį malonumą – sėdžiu miegamajame ir žiūriu į
saldžiai miegantį sūnų.
… Kaip mes jo laukėme. Kai tik sužinojau, kad aš – būsimoji
mamytė, Augustas, atsimenu, vis kalbėdavo: „Mums gims sūnus. Turi būti sūnus.
Juk tu pasistengsi? Pagimdyk man sūnų. Visą gyvenimą ant rankų tave nešiosiu.“
Juokiausi: „Nebepaneši. Aš jau nebe ta plunksnelė.“ Lyg nuo manęs priklausytų,
berniukas bus ar mergaitė… Ir ultragarsas, kaip tyčia, iki paskutinės dienos
taip ir neparodė, kas gi beldžiasi į šį pasaulį. O kai jau paėmė ką tik gimusįjį
ant rankų, maniau, uždusins mane bučiniais. Ir atvažiavęs mūsų pasiimti iš
gimdymo namų, iš tiesų čiupo į glėbį. Kvatojau: „Patrūksi! 80 kilogramų“. „Kas
man tie tavo kilogramai! Turiu sūnų! Kaip ir Rytis, kaip Audrius. O Arūnas galės
pavydėti.“ Kelis žingsnius pūkšdamas panešė.
Deja, tai buvo paskutinis kartas, kai jis mane ant rankų
nešiojo. Ir visais tais gražiais vardais, kaip seniau vadindavo, greitai vadinti
nustojo. Paskui išgirdau, kad aš tešlė ir peniukšlė.
Augustas darėsi vis šaltesnis ir nekalbesnis. Vieną kartą, kai
vakarieniavome ir aš ištiesiau ranką įsidėti dar troškinio, vyras užriaumojo:
„Pasiutai! Pasižiūrėk į veidrodį!“ „O kas yra? Aš išsitepusi?“ – sutrikau. „Ar
tokia drimba dabar jau ir būsi? Vaikui aštuoni mėnesiai, o tu kaip buvai
lašininė, tokia ir tebesi!“
Apstulbau. Tai va kodėl jis toks atšiaurus pasidarė. O aš nė
neįtariau, kad mano apkūnumas jį taip erzina. „Gustuk, – susitvardžiusi ėmiau
teisintis, – aš gi dar mažiuką tebežindau, man negalima dietų laikytis. Pienas
bus blogas. Paskui tikrai sublogsiu.“ „Kada paskui? Man gėda su tavim tarp
žmonių pasirodyti. Visi draugai jau šaiposi, sako, ar rankos nepasidarė per
trumpos pačią apkabinti. Visų žmonos – normalios moterys, pagimdo, po poros
mėnesių ant podiumo gali lipti. O tu… Ar būtina pačiai maitinti? Mišinukų
visokiausių yra.“
Labai skaudu ir netikėta buvo girdėti tokius žodžius. Tekėdama
buvau įsitikinusi, kad mūsų meilė niekada nesibaigs. Ir tikrai mano jausmai,
atrodo, tik stiprėjo. O jo, pasirodo, baigia užgesti… Bet ar galėčiau be jo
gyventi, mąsčiau. Nieku gyvu!
Tą naktį beveik visą praleidau naršydama internete, ieškodama
veiksmingų lieknėjimo pratimų ir dietų pavyzdžių. Gal ir teisus Augustas, ėmiau
galvoti, juk vyrai myli akimis, o aš tikrai apsileidau. Teks susigriebti.
Benuką savaitei nusprendžiau nuvežti pas tėvus, kad lengviau
atprastų nuo mamos krūtinės. Gerai bus ir mišinukai, jei jau kitaip neišeina.
Juk dėl mylimo vyro stengiausi, ne dėl savęs. O pati pradėjau ant savo kailio
bandyti , kas tikrai padeda palieknėti, o kas tik pramanai. Atkakliai stengiausi
vėl tapti tokia, kokia buvau prieš nėštumą. Tik ne taip greitai sekėsi atgauti
buvusias formas. Kartą nuėjome į svečius. Augustas buvo puikios nuotaikos, vis
juokavo, kartu su visais traukė dainas, net mane porą kartų prie visų apkabino.
Jau apsidžiaugiau, kad manęs nebesigėdi, gal tikrai grakštesnė atrodau. Grįžus
namo vėl prasidėjo: kokia ta Lina šaunuolė, tiek vaišių priruošė, du vaikai, bet
ji viską suspėja, ir kaip atrodo – kaip fotomodelis. O aš vis tuos pačius
valgius ruošiu, jokio išradingumo, ir rengtis pradėjau kaip pagyvenusi tetulė,
ir plaukai pelių spalvos, o jis ilgai manęs, kad aš natūrali blondinė. Dar
mėginau atkreipti dėmesį, kad beveik dešimties kilogramų netekau, lieknėju,
vyras tik skersomis dėbtelėjo: „O krūtinė kokia nutįsusi, tabaluoja.“ Na , tada
tai net kraujas užvirė. Jo sūnų maitinau, norėdama jam patikti porą mėnesių
beveik vien jogurtu ir kruopomis mitau, oda vysti pradėjo. Bet nutylėjau.
Bijojau, kad įtūžęs visai neišeitų. Atrodė, baisiau nieko būti nebegalėtų.
Aprimusi vėl kaip kvailė išlemenau, kad yra gi priemonių krūtis pagražinti, aš
pasistengsiu… Augustas prunkštelėjęs įsipylė dar vieną taurę brendžio – jau
buvo beįprantąs savo dažnai blogą nuotaiką užgerti alkoholiu.
Kokią savaitę kasdien verkdavau: tai aprėkė, kad ne tą
išviriau, tai ne tuos marškinius išlyginau, tai išvis manęs nenorįs matyti.
Vieną vakarą pranešė, kad važiuos į komandiruotę. Liepė neapsileisti, rūpintis
išvaizda.
Pirmą kartą po kasdienio buvimo drauge likau viena. Buvo labai
liūdna. Galvojau, laimė, kad jis grįš, antraip nebeįsivaizduočiau, kuo užpildyti
tas ilgas dienas ir naktis. Kibau į mankštas su dar didesniu entuziazmu. O savo
skurdų racioną dar labiau apribojau. Po poros savaičių pradėjo svaigti galva,
bet pastebimai palieknėjau.
Vieną vakarą taip savęs pagailo, kad neiškenčiau nepaskambinusi
Augustui. Nors jis ir buvo liepęs netrukdyti, pats žadėjo skambinti, bet ne
kasdien tenorėdavo su manim pasikalbėti (teisindavosi, kad labai užsiėmęs ir
pavargęs). Atsiliepė moteris. Maniau, kad ne tą numerį surinkau, pasitikslinau,
tą. Kur Augustas? „Vonioje.“ Paprašiau pakviesti, moteris atrėžė, kad jis
negalįs prieiti ir kad greitai negalės. Po minutės paskambinau vėl, atsiliepė
tas pats balsas, man buvo liepta netrukdyti. Moteris įžūliai sukikeno ir išjungė
telefoną. Neatsimenu, kaip nuėjau iki lovos ir kiek pragulėjau menkai ką
besuvokdama.
Po kelių dienų Augustas grįžo. „Matau, jau panaši į moterį.
Neblogai“, – nužvelgęs mane teikėsi pasakyti komplimentą. „Kas ji?“ –
paklausiau. „Apie ką čia kalbi?“ – dėjosi nesuprantąs vyras ir atsidaręs
kelioninį krepšį ėmė traukti lauktuves mažyliui ir man. „Puikiai žinai, apie
ką.“ Jis dar ilgai apsimetinėjo nieko nenutuokiantis, paskui suirzo, ėmė mane
įžeidinėti, esą turėčiau tik dėkoti, kad su tokia neseksualia, neįdomia ir pilka
boba gyvenąs. Bet labiau įskaudinti manęs jis jau nebegalėjo. Kai vėl
paklausiau, kas ta moteris, netikėtai pasakė tiesą. Po ilgos ir nejaukios tylos
susizgribo kraustyti krepšį. Be pykčio ir be ašarų pasiūliau savo daiktus
susikrauti atgal ir susidėti naujosios draugės spintoje. Jis staiga susigūžė ir
kaip nesavas išslinko pro duris su tuo savo krepšiu.
Žinoma, verkiau. Paskui galvojau, kaip mes su sūnum gyvensim. O
dabar mes gyvenam, ir visai neblogai. Skyrybos jau įvyko, nors eksvyras atitokęs
pradėjo atsiprašinėti, meldė atleisti ir net draugų prašė padėti susitaikyti.
Nuo alimentų neišsisukinėja, į butą pretenzijų nereškia – juk
jį mano tėvai nupirko. Grįžau į savo buvusią darbovietę. Sūnų, kol aš darbe,
prižiūri mano močiutė. O man, aišku, tenka vikriai suktis, užtat ir tie
lašinukai ant klubų aptirpo. Valgau ką noriu, į jogurtą nebegaliu nė pažiūrėti.
Manekene būti dar negalėčiau, bet džiaugiuosi , kad vėl pamilau save, o ne savo
atvaizdą vyro akyse.
Eglė V.
Jei norite pasidalinti ir Jus savo gyvenimo istorija
rašykite mums:
“Sekundės redakcija”, Konkursuio
“SOS:šeima!”, Nemuno g. 73, Panevėžys
arba el. p. donata@sekunde.lt
Įdomiausių istorijų autoriai bus apdovanoti firminiais
“Sekundės” prizais.
