Kivirčų priežastis
Psichologai praktikai pripažįsta, kad susituokusių porų,
taikiai negalinčių susitarti dėl pajamų tvarkymo, vizitų pastaruoju metu gerokai
padaugėjo. Patarimų kreipiasi ne tik sunkiai besiverčiančios, bet ir gana
pasiturinčios šeimos. Šiaip jau darnios ir savo santuoka patenkintos.
Pagrindinė jų konfliktų priežastis – skirtingi įsitikinimai,
kaip taupyti ir leisti pinigus.
Tokiose šeimose didžiausios emocijų audros kyla kalbantis, kiek
santaupų galima išleisti atostogoms, ar reikia kaupti lėšas tolesniems vaikų
mokslams, ar imti paskolą naujam automobiliui, kol nebaigtas buto remontas, kiek
kišenpinigių duoti vaikams ir pan.
Dar ne taip seniai mūsų šalyje buvo neįprasta aptarinėti
finansinius klausimus ne tik viešai, bet ir šeimose, todėl daugelis, ypač
vidurinės ir senesnės kartos atstovų, vis dar nesugeba apie pinigus kalbėtis
aiškiai, ramiai ir iš esmės.
O jei apie tai nesikalbama net su artimiausiais žmonėmis, būna,
kad abiejų sutuoktinių nuomonės apie pajamas ir išlaidas labai skiriasi, ir tai
paaiškėja tik atsiradus sunkumų dėl šeimos biudžeto.
Žinoma beveik visose šeimose retkarčiais pasitaiko „sukčiavimo“
atvejų. Kuri moteris nėra bent kartą pasakiusi vyrui, kad už suknelę ar rankinę
sumokėjo bent trečdaliu ar net perpus mažiau nei iš tiesų, nenorėdama jo
„gąsdinti“.
Bet kartais tokių smulkmenų susikaupia daug, ir tai gali
gerokai pakenkti šeimos finansiniam stabilumui, ypač jei už pirkinius
atsiskaitoma kreditinėmis kortelėmis.
Ar reikia vienas kitam pasakyti visą tiesą apie savo pajamas ir
išlaidas, ar galima šį bei tą nuslėpti? Ar pinigai turėtų būti dedami į bendrą
kasą? Į šiuos ir panašius klausimus gali padėti atsakyti psichologai.
Išlaidų slėpimas
Dėl kiekvieno nusipirkto mineralinio vandens buteliuko,
suprantama, antrajai pusei atsiskaityti nebūtina. Vis dėlto kuo sąžiningesni
finansiniais klausimais vienas kitam bus sutuoktiniai, tuo mažiau kils problemų.
Juk jų atsirasti gali visai netikėtai.
Pavyzdžiui, žmona, nepasakiusi vyrui, nusiperka išsimokėtinai
brangų daiktą ir po kurio laiko jai paaiškėja, kad nebeįstengs kas mėnesį pati
sumokėti nustatytos sumos.
Moters situacija nepavydėtina – jai tenka prisipažinti vyrui,
kad pasielgė neapgalvotai, ir prašyti jo pagalbos.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, pirmiausia reikia
išsiaiškinti, kiek dar liko sumokėti, kokios palūkanos, ar galima kreditą
padengti anksčiau. Nors vyras ir bus užpykęs, sutrikęs, įsižeidęs, kad gyvenimo
draugė nepasitarusi su juo leidosi į tokią avantiūrą, vis dėlto jam bus lengviau
imtis įveikti sunkumus, kai turės visą reikalingą informaciją.
Toks atvejis turėtų būti gera pamoka: kuo mažiau bus paslapčių,
susijusių su pinigais, tuo mažesnė tikimybė, kad tarpusavio santykiai pašlys,
kai slėpti dalykai išaiškės.
Didesnis atlyginimas – didesnė valdžia
Šeimose, kuriose vyras uždirba gerokai daugiau nei žmona, jo
įtakos sfera paprastai neapsiriboja finansiniais klausimais: jis stengiasi
vienvaldiškai priimti sprendimus ne vien dėl to, ką pirkti ar kur investuoti
lėšas, bet ir dėl žmonos ir vaikų aprangos, šeimos mitybos, laisvalaikio ir kt.
Moterį tokie tarpusavio santykiai vis labiau nuvilia, ji
jaučiasi lyg pavaldinė, priklausoma nuo vadovo visose gyvenimo situacijose.
Psichologai pataria ne stengtis su tokia padėtimi susitaikyti,
o rimtai pasikalbėti su vyru ir pabrėžti, kad šeima yra lygių partnerių sąjunga,
todėl sprendimai turi būti priimami bendrai. Vyras, viską spręsdamas vienas,
elgiasi kaip viengungis, o juk toks nėra.
Išlaidos po lygiai
Dažnai vieno iš sutuoktinių, Lietuvoje dažniausiai vyro,
atlyginimas yra didesnis nei žmonos, o kasdienėms išlaidoms ir mokesčiams abu
skiria po vienodą sumą.
Kaip bus paskirstomos išlaidos, geriausia aptarti prieš
pradedant kartu gyventi. Jei to nebuvo padaryta ir principas „iš kiekvieno po
lygiai“ kurio nors iš poros, sakykime, žmonos, netenkina, išeities ieškoti
niekada nevėlu.
Jei vyras ir žmona savo pajamas tvarko atskirai, kaip kad jau
seniai įprasta Vakaruose, išlaidas šeimos poreikiams jie galėtų skirti
proporcingai pagal kiekvieno gaunamą atlyginimą.
Juk vyrui tos išlaidos gali atrodyti visai nedidelė suma, bet
sudaryti daugiau nei pusę žmonos algos. O kad pokalbis apie tai būtų kuo
konkretesnis ir konstruktyvus, moteris galėtų pateikti savo, pavyzdžiui,
mėnesio, pirkinių čekius ir sąskaitas. Juk vyrams lengviau suvokiami konkretūs
skaičiai ir faktai, bet ne ilgi išvedžiojimai.
„Laikini“ sunkumai
Psichologams tenka išgirsti ir tokių istorijų: prieš
susituokdamas vyras turėjo laikinų finansinių sunkumų, bet jie nesibaigia ir
praėjus keleriems metams. O visa šeimos išlaikymo našta gula ant žmonos pečių.
Tai gali tęstis labai ilgai, jei tik moteris nepasistengs
pakeisti situacijos. Kol ji neprieštarauja dėl tokio vaidmenų pasiskirstymo,
vyras mano, kad taip gyventi yra normalu. Ir vargu ar jam kils noras ką nors
keisti, kai ne vienus metus pavyksta visai patogiai gyventi žmonos sąskaita.
Taigi problemos sprendimo iniciatyvos turėtų imtis moteris. Jei
sunkumų dėl pinigų susidarė vyrui paėmus paskolą prestižiniam automobiliui
pirkti, sutuoktinė galėtų patarti jį parduoti, grąžinti skolą ir įsigyti
kuklesnę mašiną. O jei vyras niekaip negali susirasti jo kvalifikaciją
atitinkančio darbo, į jo paieškas turėtų įsitraukti ir žmona.
Svarbiausia – leisti suprasti, kad jį daugiau neketina dirbti
už du, bet neatsisako padėti, kiek tai įmanoma, susidoroti su sunkumais.
Bendras biudžetas
Būna, kad vienas sutuoktinis norėtų, jog šeimos biudžetas būtų
bendras, o kitam atrodo, kad už savo pajamas ir išlaidas kiekvienas turi būti
atsakingas pats. Nuomonės apie tai ypač išsiskiria šeimose, kuriose vyras arba
žmona kartą jau buvo sukūrę šeimą ir augina vaiką iš ankstesnės santuokos.
Ypač jautriai dėl tokio nuomonių skirtumo paprastai reaguoja
moteris, ji ima mąstyti, ar tikrai vyras ja visiškai pasitiki, o gal mano, kad
tie santykiai neilgalaikiai, arba nepripažįsta jų svarbumo.
Psichologų teigimu, tai visų pirma iš tikrųjų yra pasitikėjimo
klausimas. Dėti atlyginimą į bendrą piniginę paprastai nenori vyrai, išgyvenę
skyrybas ar skausmingas turto dalybas. O kartais būna ir tam tikrų niuansų,
silpninančių tarpusavio pasitikėjimą.
Bet tokiu atveju, jei žmonai toks skirstymas į „tavo“ ir „mano“
nepatinka, reikėtų abiem apie tai pasikalbėti ir bandyti rasti kompromisą.
Pavyzdžiui, iš pradžių galima susitarti dėl bendrų kasdienių išlaidų ir vaikų
išlaikymo.
Antra vertus, didesnė ar mažesnė finansinė nepriklausomybė turi
ir gerąją pusę – kiekvienas savo lėšas gali leisti kaip nori, neinformuodamas
kito, ką, kada ir kodėl nusipirko.
Finansinė rizika
Dažnai audringais ginčais baigiasi vieno iš kartu gyvenančiųjų
sumanymas investuoti bendras santaupas į kokį nors, kito manymu, labai rizikingą
projektą, pavyzdžiui, įsigyti akcijų.
Užuot konfliktavus, reikėtų pirmiausia pasikonsultuoti su
patyrusiu finansų analitiku. Gali paaiškėti, kad atrodęs neatsakingas sprendimas
neką rizikingesnis nei kaupiamoji sąskaita banke. O gal specialistas padarys
išvadą, kad didelio pelno sunku tikėtis.
Azartiško lošėjo bruožų turi nemažai vyrų, o moterys tokiais
atvejais daug atsargesnės – jos labiau linkusios laikyti santaupas namuose, nei
susivilioti skelbiamais dideliais procentais. Tad, jei finansų analitikas
negarantavo, kad rizikuoti verta, galima šiek tiek apsidrausti – padalyti
santaupas perpus, vieną dalį padėti į banką, o kitą skirti vyro sumanymui
įgyvendinti.
Skirtingi įsitikinimai
Kai retokai pavyksta prieiti prie vieningos nuomonės, kam
leisti pinigus, geriausia išeitis būtų atsisakyti bendro pajamų tvarkymo. Taip
būtų išvengta nuolatinių konfliktų dėl smulkmenų ir nebereikėtų vienas kitam
gadinti nuotaikos.
Žinoma, gyvenant po vienu stogu kai kuriuos su finansais
susijusius klausimus vis tiek teks spręsti kartu – juk atostogauti paprastai
vyksta visa šeima, o ne kiekvienas atskirai, buitinė technika perkama, būstas
remontuojamas bendrai. Tad reikėtų aptarti būsimas didesnes išlaidas, ir labiau
linkęs taupyti sutuoktinis lengviau išsiskirs su savo pinigais, kai žinos, kad
tai seniai suplanuota ir apgalvota, o išlaidautojui teks laikytis finansinės
drausmės, kad šiek tiek apribojęs nebūtinų daiktų pirkimą vėliau galėtų
džiaugtis išleidęs nemažą sumą tikrai vertingam dalykui.
Jaunos mamos priklausomybė
Susilaukus mažylio ir nusprendus, kad mama jį prižiūrės namuose
bent iki dvejų trejų metų, atsiranda visokių netikėtumų, ir kai kurie jų nėra
malonūs. Daugelis nedirbančių ir vaikus auginančių moterų pripažįsta, kad
patiria diskomfortą nebegaudamos atlyginimo ir nebeturėdamos savo pinigų.
Būtinybė prašinėti vyro kelių ar keliolikos litų nusipirkti
kokiai reikalingai smulkmenai verčia jas jaustis visiškai priklausomas nuo
sutuoktinio, lyg ir nebe tokias reikšmingas šeimos gyvenime.
Turbūt geriausia išeitis tokiomis aplinkybėmis būtų kiekvieną
mėnesį vyro duodama konkreti sutarta suma. Šiuos pinigus moteris galėtų leisti
savo nuožiūra kasdienėms reikmėms: higienos priemonėms, lauktuvėms draugių
vaikučiams, apsilankymui kirpykloje ir pan. Juk jei moteris dirbtų ir gautų
atlyginimą, dalį šeimos pajamų vis tiek reikėtų skirti sumokėti auklei.
Parengė A. Gotautaitė
