Praranda tarpusavio ryšį
„Padėkite, dabar mes turime pinigų, bet nebeturime vaiko“, – su
tokiu prašymu į Panevėžio psichologinės pedagoginės tarnybos psichologę Daivą
Grigaitę kreipėsi panevėžiečiai vyras ir žmona.
Jų septynerių metų sūnus gyvas ir sveikas, tačiau tėvai
jaučiasi jį praradę. Pastaruosius penkerius metus, kol jie abu gyveno ir dirbo
užsienyje, nutrūko ryšys su vaiku. Jį, dvimetį, pasiėmė močiutė ir augino iki
septynerių metų.
Tėvai su vaiku nuolat bendravo telefonu, jam paaugus –
internetu. Siuntė dovanas, jis buvo viskuo aprūpintas. Grįžę į Lietuvą
sutuoktiniai buvo šokiruoti, kad sūnus jų šalinasi tarsi svetimų žmonių.
Suprasdami, kodėl taip yra, tėvai nesistengė prievarta lįsti į
vaiko širdį ir apsiginklavo kantrybe. Jie kreipėsi pagalbos į psichologus, kad
šie padėtų iš naujo užmegzti dvasinį ryšį su sūnumi.
„Patikėkite, jeigu išvažiuosite, iš savo vaiko ir savęs
atimsite kur kas daugiau, negu kada nors uždirbsite per visą gyvenimą“, –
maždaug tokiais žodžiais nepalikti mėnesio kūdikio ir nevažiuoti į užsienį
neseniai įtikino 18 metų panevėžietę miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos
vadovė Daiva Simonaitienė.
Jauna moteris į tarnybą atėjo kartu su savo dvejais metais
vyresniu vyru, vaiko tėvu. Jiedu pareiškė norintys įgalioti močiutę rūpintis jų
tik prieš mėnesį gimusiu kūdikiu.
Tėvais tapę jaunuoliai sakė neturintys darbo, todėl ketinantys
kuriam laikui išvykti į užsienį, kad užsidirbtų šiek tiek pinigų.
„Neilgam, gal iš pradžių pusmečiui, gal metams“, – kalbėjo
jie.
Po ilgo pokalbio su Vaiko teisių apsaugos specialistėmis
sutuoktiniai nusprendė, kad į užsienį dirbti važiuos tik vyras. Motina liko su
vaiku.
Panevėžietę 35-erių Vilmą B. prieš devynerius metus taip pat
daug kas mėgino atkalbėti palikti 4 mėnesių sūnų savo motinai ir važiuoti dirbti
į Ispaniją. Tačiau ji buvo tvirtai apsisprendusi.
Iki gimdymo niekur nedirbusi Vilma neturėjo nė lito, tik
pastogę savo tėvų namuose. Iki gimstant sūnui, ją išlaikė sugyventinis. Kai gimė
vaikas, jau anksčiau stikliuką kilnojęs vyras iš namų dingdavo savaitėmis.
Netrukus jis metė darbą, esą dirbti už grašius neapsimoka.
Vilmai gyvenimo draugas pasiūlė važiuoti abiem dirbti į
Ispaniją, o vaiką palikti jos motinai.
Moterį jis įtikino, kad metus palenkę nugaras Ispanijos
šiltnamiuose jie susitaupys pinigų, grįžę į Lietuvą galės atidaryti nedidelę
kavinukę. Vilma B. išvažiavo.
Po metų trumpam grįžo namo ir vėl išvažiavo dvejiems metams.
Pagyvenusi Lietuvoje pusmetį, vėl išvažiavo į Ispaniją dar beveik metams.
Pinigų susitaupyti verslui nepavyko. Vilma sako, kad
sugyventinis gėrė.
Nors moteris jau kelerius metus gyvena Panevėžyje su nauju
draugu, jos sūnus liko pas močiutę.
Vilma dažnai su juo matosi, pasiima paviešėti į savo namus.
Motina išgyvena, kad vaikas labai jautrus, prastai miega naktimis. Berniuką
dažnai ištinka pykčio priepuoliai arba jis ilgai sėdi užsisklendęs savyje tarsi
nugrimzdęs į transą.
„Visus metus vedžiojau pas psichologus ir psichiatrus, bet vis
tiek tas pats“, – skundžiasi ji.
Ar Vilmai specialistai nepasakė, kad tai – vaiko išsiskyrimo su
motina padarinys, ar ji nenorėjo girdėti?
Sunkiausia mažesniems
Prieš porą metų Darbo ir socialinių tyrimų institutas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliko tyrimą „Vaikų, kurių
tėvai išvyko iš Lietuvos, psichologiniai ir socialiniai gerovės veiksniai“.
Buvo apklausti mokytojai ir vaikų globėjai, jie pateikė
informaciją apie beveik 500 vaikų. Iš jų daugiau kaip pusė, 58 procentai, buvo
10–15 metų, 26 procentai – 16–19 metų ir 16 procentų – iki 9 metų.
Daugiau nei trečdalio iš jų tėvai į užsienį buvo emigravę prieš
dvejus metus. Du iš trijų vaikų buvo palikti prižiūrėti seneliams, kiti –
giminaičiams ar draugams. Kai kurie tėvai prieš išvykdami į užsienį
nepasirūpino, kad giminėms ar draugams būtų nustatyta laikinoji vaiko globa, t.
y. kad prireikus vaikui kas nors teisiškai atstovautų.
Tyrėjai konstatavo, kad 60 procentų vaikų, nors jų santykiai su
tėvais nepasikeitė, jų labai pasiilgsta, 8 procentų vaikų santykiai su tėvais
atšalo, pablogėjo. Buvo ir tokių vaikų, tiesa, nedaug – tik 5 procentai, kurių
santykiai su tėvais, kai šie išvyko, pagerėjo.
Apie 10 procentų emigrantų vaikų patyrė bendravimo problemų su
mokytojais ir bendraamžiais. Dažniausiai tai buvo vaikai iki 9 metų.
Tyrėjams tik labai nedaug pedagogų (6,3 procento) kalbėjo, kad
be tėvų likusieji pradėjo blogai elgtis, mušė kitus vaikus, buvo šiurkštūs su
aplinkiniais. Truputį daugiau mokytojų (10 procentų) nurodė, kad vaikams sunkiau
susikaupti, jie greičiau supyksta, jiems staigiai kinta nuotaika ir
panašiai.
Pedagogai pastebėjo, kad išvykus tėvams apie 14 procentų vaikų
tapo liūdnesni, trečdalis pradėjo atsakingiau elgtis, tapo rūpestingesni,
penktadalis pradėjo labiau pasitikėti savimi.
Dauguma vaikų (75 procentai) mokėsi taip pat, kaip ir esant
namuose tėvams, labai nedidelė dalis jų (2,6 procento) netgi pradėjo geriau
mokytis.
Tyrėjai padarė išvadą, kad tėvų išvykimas neigiamai atsiliepė
tik maždaug kas septinto vaiko pažangumui.
Tiesa, 16–19 metų grupėje pamokas dažniau praleidinėti pradėjo
daugiau kaip 25 procentai moksleivių.
Tyrimą atlikę specialistai padarė išvadą: didžioji dalis vaikų
stengėsi susitaikyti su mintimi, kad tėvų laikinai nebus, ir sugebėjo
prisitaikyti prie naujos situacijos. Tačiau jie akcentavo, kad tėvų emigracija
daro neigiamą įtaką vaiko psichologinei raidai.
Sunkiausiai tėvų išvykimą pakelia vaikai iki 9 metų. Dalies jų
motyvacija mokytis sumažėja, prastėja pamokų lankomumas ir pažymiai.
Psichologai teigia, kad negalime nusiraminti, jog viskas gerai.
Pasak jų, nors skaičiai nėra dideli, bet problemos – didžiulės.
Juolab kad tėvų išvykimo poveikio vaikui greitai neįmanoma
nustatyti ir įvertinti. Bėgant laikui gali atsiskleisti vis naujų neigiamų
niuansų.
Nebūtinai blogai, bet niekam negerai
Per savo darbo praktiką mačiusi nemažai dėl išsiskyrimo
kenčiančių vaikų ir tėvų psichologė D.Grigaitė neskuba daryti išvados, kad tėvų
emigracija visais atvejais palieka gilius randus jų pačių ir vaikų širdyse.
„Tikėtina, kad yra šeimų, kuriose šios problemos nėra tokios
aštrios. Tačiau bet kokiu atveju išsiskirti negerai nei vaikams, nei tėvams. Kuo
mažesnis vaikas paliekamas ir kuo ilgesniam laikui, tuo didesnė tikimybė, kad
tarp jo ir tėvų nutrūks ryšys.
O paaugliai dažniau palūžta, pradeda svaigintis alkoholiu,
pamėgina kvaišalų. Paauglystė ir taip sunkus jų gyvenimo tarpas, o kai šalia
nėra pačių artimiausių žmonių, jiems dar sunkiau jį išgyventi.
Apskritai tėvų išvykimas vaikams sukelia daug nerimo, liūdesio.
Be kita ko, jiems tenka prisitaikyti gyventi su kitais, kartais – netgi visai
svetimais žmonėmis“,– aiškino psichologė.
D.Grigaitės teigimu, sunku ir tėvams, tiek būnant toli nuo savo
vaikų, tiek grįžus, kai tenka vėl iš naujo užmegzti ryšį.
Psichologei tėvai, ypač motinos, dažnai pasakojo, kaip
užsienyje jie kasdien ilgėjosi savo vaikų ir kankinosi, kad negali būti kartu su
jais. Tėvai savo nebuvimą atžaloms stengiasi kompensuoti daiktais, dovanomis.
Paskui, susidūrę su vaiko šaltumu ar priešiškumu, kai kurie
jausdavosi labai įskaudinti nedėkingumo.
„Vaikui labiau už gražius daiktus, trokštamus žaislus,
kompiuterius ir kitus materialinius dalykus reikia tėvų meilės, buvimo šalia“, –
žinomą tiesą pakartojo specialistė.
Lengviau atnaujinti nutrūkusį dvasinį ryšį su vaiku tiems
tėvams, kurie galutinai apsisprendžia likti Lietuvoje. Dvejojančiųjų, t. y.
viena koja esančiųjų čia, Lietuvoje, kita – užsienyje, santykiai su vaikais
neretai dar labiau susipainioja.
D.Grigaitė sakė, kad tėvų nebuvimas yra savotiškas išbandymas
ir vaikų globėjams. Ne visi seneliai, tetos, dėdės ar draugai pajėgia pakelti
jiems tekusią atsakomybę. Būna, kad jie konfliktuoja su vaikais, nesugeba jų
prižiūrėti.
„Laikinai vaiką globojantieji neturėtų turėti iliuzijų, kad
pastarasis jau savaime jiems už tai privalo būti dėkingas ir paklusti. Vaikas
visada yra vaikas“, – kalbėjo ji.
Daugėja paliekančiųjų vaikus
Statistikos departamento duomenimis, pernai iš šalies emigravo
34,7 tūkstančio gyventojų, tai 1,5 karto daugiau negu 2008-aisiais. Per
pastaruosius penkerius metus 2 iš 3 emigrantų buvo 20–49 metų. Taigi tokio
amžiaus, kai turima nepilnamečių vaikų. Palyginti su ankstesniais metais, vaikų
iki 14 metų 2009-aisiais į užsienį išsivežta mažiau. Pernai emigravo 3
tūkstančiai šio amžiaus vaikų, tai 300 mažiau nei 2008 metais.
Panevėžio miesto vaiko teisių apsaugos tarnyba pernai įsteigė
57 laikinąsias globas tėvų prašymu, jiems išvykus į užsienį. Per 2009 metų
pirmąjį pusmetį buvo įsteigtos 33 tokios globos, šiemet per tą patį laikotarpį –
jau 46 globos.
„Jeigu gyventojai ir toliau tokiais tempais emigruos į užsienį,
gali būti, kad šiais metais pasieksime liūdną rekordą – daug vaikų trumpesniam
ar ilgesniam laikui liks gyventi be tėvų“, – tvirtino skyriaus vedėja Daiva
Simonaitienė.
Pasak jos, perkalbėti tėvus, išskyrus pavienius atvejus,
neįmanoma. Jie motyvuoja, kad čia, Lietuvoje, neturi darbo ir pragyvenimo
šaltinio.
Skurdas su vaiku gimtinėje jiems baisesnis už kančią, kurią
teks patirti išsiskyrus.
D.Simonaitienė sakė negalinti teigti, kad giminių ar svetimų
žmonių globai palikti vaikai kelia daug problemų. Pasak jos, tam tikrų incidentų
būna, tačiau jie nėra dažni. Daugelis globėjų atsakingai atlieka savo pareigas.
Tiesa, būna ir taip, kai dėl jų girtavimo ar nerūpestingumo vaikus tenka
laikinai apgyvendinti globos namuose.
Kai kurie tėvai 15–17 metų paauglius palieka gyventi vienus
namuose. Giminaičių paprašo kartais užsukti pažiūrėti, kaip jiems sekasi.
Vaiko teisių apsaugos specialistų teigimu, kai kurie paaugliai
elgiasi atsakingai, kai kurie ima piktnaudžiauti laisve.
Kaimo žmonės sėslesni
Panevėžio rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė
Stakytė džiaugiasi, kad nedaugėja vaikų, kuriems tenka išsiskirti su tėvais
todėl, kad šie išvažiuoja į užsienį.
Dabar laikina globa dėl tėvų emigracijos įsteigta 11 rajono
vaikų. Mažiausiam – treji metai.Vedėja nemano, kad skaičius neatspindi realios
situacijos.
„Seniūnijų mes prašome informuoti apie vaikus, kurių tėvai
išvykę, o laikinoji jų globa niekam neįsteigta. Kol kas tokios informacijos
negauname“, – sakė ji.
N.Stakytė tikino, kad taip pat nėra gauta signalų, jog šių 11
vaikų globėjai jų tinkamai neprižiūrėtų.
Tačiau mokytojai vaikų teisių apsaugos specialistėms neretai
užsimena apie vieno ar kito emigrantų vaiko elgesio, mokslo ar psichologines
problemas.
„Bendraudamos su tais vaikais mes pastebim, kad jie labai
ilgisi savo tėvų. Nepaprastai džiaugiasi, jeigu žino, kad šie grįš namo
atostogauti ar jie su giminaičiais važiuos jų aplankyti į užsienį“, – teigė
V.Stakytė.
Inga SMALSKIENĖ
P.Luko nuotr. Blogiausia mažiems. Teigiama, kad vaikai iki
devynerių metų sunkiausiai išgyvena išsiskyrimą su tėvais.
