Ne mūsų laikų atradimas
Sakoma, kad kasdien suvalgant 300 g kopūstų galima gyventi
beveik amžinai. O retai šias daržoves tevartojantieji turėtų neužmiršti, kad
susirgus kepenų, skrandžio, žarnyno ligomis, suskaudus gerklei, nudegus odai ar
atsiradus ilgai negyjančioms žaizdoms, varginant kitiems negalavimams, nebūtina
tuoj pat eiti į vaistinę – piliulę gali atstoti… kopūstlapis.
Kopūstas, bastutinių šeimos augalas, visai neįnoringas – auga
net už poliarinio rato. Šias daržoves valgyti tinka ir šviežias, ir troškintas,
ir keptas, ir raugintas, ir marinuotas.
Ne veltui senovės graikai kopūstus laikė dievų dovana, o
žiniuoniai sakydavo: suvalgysi kopūsto lapą prieš puotą – nepasigersi, suvalgysi
išgėręs – prablaivėsi.
Senovės Egipte kopūstai laikyti delikatesu ir buvo patiekiami
kaip desertas.
Nuo kada kopūstai auginami Lietuvoje, tiksliai nežinoma. Bent
jau XIV a. ant prūsų ir lietuvių stalo jų dar nebūdavo. Prūsijos žemės kronikoje
rašoma, kad prūsai, pamatę kryžiuočius valgant kopūstus, labai stebėjosi, kad
tie kemša žolę.
Kitose šalyse kopūstai ir diduomenės, ir paprastų žmonių buvo
mėgstami jau daug anksčiau. Į teisę laikyti save šio augalo tėvyne pretenduoja
Ispanija, Italija, Graikija. Rusijoje kopūstus imta auginti IX a. pradžioje ir
iki šiol jie ten labai populiarūs.
Prancūzai jau senų senovėje laikė šias daržoves vaistais nuo
daugelio ligų, ypač akių, ir net sakydavo, kad kiekvienas dubenėlis kopūstų
sriubos atima ir gydytojo penkis sū. O anglai teigia, kad jų šalyje žinomos
trijų rūšių daržovės, ir dvi iš jų – kopūstai.
Baltagūžiai – populiariausi
Baltieji gūžiniai kopūstai Lietuvoje vis dar paplitę labiau nei
kiti jų giminaičiai. Tai – puikus sveikatai naudingų medžiagų šaltinis.
Juose gausu vitaminų C, B1, B2, B6, PP, U (jis saugo nuo opų),
biotino, provitamino A, taip pat mikroelementų – natrio, kalio, kalcio, magnio,
geležies, fosforo, mangano.
Beje, vitamino C yra ne mažiau nei citrusiniuose vaisiuose, be
to, esantis šiose daržovėse ypač patvarus ir išlieka net ilgai laikomuose, taip
pat raugintuose kopūstuose (ypač jei jie užraugti medinėje statinėje arba
emaliuotame puode ir neperdedami laikyti į kitą indą, nes dėl kontakto su oru
vitamino C sumažėja, o geriausia kopūstus raugti nesmulkintomis gūžėmis, tada
naudingųjų medžiagų nuostoliai patys mažiausi).
Nereikia išpilti ir raugintų kopūstų sūrymo – jis gerina
medžiagų apykaitą, daro teigiamą įtaką nervų sistemai, vartojamas sergant
gastritu, kepenų ligomis, cukralige.
Kopūstai visai nekaloringi – 100 g tėra 30 kcal, be to, jie dar
ir padeda deginti riebalus, todėl gali būti vartojami kaip priemonė atsikratyti
nereikalingų kilogramų be alinančių dietų.
Beje, perkant kopūstą reikia atkreipti dėmesį į jo išorinius
lapus – jie turi būti elastingi ir žali, o gūžė – kieta ir pagal dydį sunki.
Puošnūs raudonieji
Raudonieji kopūstai baltiesiems ne tik nė kiek nenusileidžia
savo naudingosiomis savybėmis, bet ir juos pralenkia. Juose daugiau nei kituose
bastutiniuose kaulams naudingo kalcio, daug beta karoteno ir kalio.
Raudongūžiuose kopūstuose esantys fitoncidai neleidžia
daugintis organizme mikrobams, tarp jų ir tuberkuliozės lazdelei. Raudoną spalvą
lapams suteikiantys flavonoidai ypač naudingi sergantiesiems širdies ligomis.
Kitos medžiagos, nuo kurių priklauso raudona kopūsto spalva,
mažina radiacijos žalą, o cianidinas – jo poveikis panašus į vitamino PP – tinka
kraujagyslių ligų profilaktikai.
Renkantis prekyvietėje raudonąjį kopūstą reikia žinoti, kad
šviežiausi ir naudingiausi yra ryškiai violetinės spalvos. O iš jų gaminti
galima tokius pačius patiekalus kaip iš baltųjų gūžinių, keletą lapų galima
įdėti ir į rauginamų kopūstų indą – jie bus gražios rožinės spalvos.
Tiesa, sriubos iš šių ryškių daržovių geriau nevirti, nes jos
greitai sukrenta ir virsta koše, o sultinys būna labai tamsus ir nežadina
apetito.
Žiediniai kopūstai – lyg gėlės
Žiediniai kopūstai, arba kalafiorai, – vienmečiai augalai,
kurių valgomoji dalis – balti žiedynai (pažaliavę būna kartoki). Anksčiau tai
buvo labai brangi daržovė.
Anglijoje – ten jie imti vartoti XVII a. – iki šiol sakoma:
geriausios gėlės – kopūstų žiedai.
Žiedinių kopūstų auginama ir valgoma daug mažiau nei
baltagūžių, nors kai kuriais atžvilgiais už pastaruosius jie yra gerokai
pranašesni.
Kopūstų žiedynuose gausu geležies, fosforo, vitaminų B1 ir B2,
o norint gauti rekomenduojamą vitamino C paros normą jų tereikia suvalgyti vos
50 g. Šie kopūstai, nors nekaloringi, suvalgyti suteikia sotumo jausmą, todėl
gali būti tinkamas besiliekninančiųjų maistas.
Kad nežūtų vitaminai, žiedynėlius reikia dėti į verdantį
vandenį ir virti ne ilgiau kaip 5 min.
Kuo standesni kopūstų žiedynai, tuo daržovė naudingesnė, o jei
ant jų yra tamsių dėmių, vadinasi, derlius buvo apdorotas piktžoles ir kenkėjus
naikinančiomis cheminėmis medžiagomis.
Sodrūs brokolių žiedynai
Brokoliai išvaizda panašūs į žiedinius kopūstus, skiriasi tik
savo tamsiai žalia spalva. Šiuose kopūstuose yra net du kartus daugiau
mineralinių medžiagų nei žiediniuose, o augalinių baltymų – pusantro karto
daugiau.
Didesnis ir juose esančių vitaminų A ir C kiekis. Brokolių
baltymai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, o sodrios spalvos žiedynuose
esantis vitaminas U laikomas veiksminga opų gydymo priemone.
Šių daržovių rekomenduojama daugiau valgyti vyresnio amžiaus
žmonėms, nes manoma, kad jos užkerta kelią sklerozei.
Kokybiškų brokolių spalva – tamsiai žalia, žiedynai standūs.
Peraugę arba ilgai laikyti šie kopūstai darosi kieti, šiurkštūs ir praranda
didelę dalį savo naudingųjų savybių.
Nusipirktus brokolius reikia laikyti neužrištame plastikiniame
maišelyje šaldytuve. Šios daržovės gali būti įvairių salotų sudedamoji dalis,
taip pat vartojamos virtos arba apkeptos. Valgomi ir brokolių lapai.
Iš Briuselio
Briuseliniai kopūstai pirmiausia buvo rasti augantys Briuselio
apylinkėse kaip laukiniai augalai, todėl taip ir vadinami. Belgai laiko juos
nacionaliniu turtu ir labai mėgsta. Smulkios gūželės – nuo graikinio riešuto iki
vištos kiaušinio dydžio, aplipusios kotą, primena neišsiskleidusius gėlių
pumpurus.
Briuseliniai kopūstai pasižymi antikancerogeninėmis savybėmis
ir dideliu kalio kiekiu – tas mikroelementas padeda iš organizmo šalinti
skysčius, todėl šių kopūstų turėtų nevengti sergantieji inkstų, širdies ligomis,
kai tinsta galūnės arba norint apsisaugoti nuo hipertonijos.
O vitamino C juose daugiau nei apelsinuose – norint gauti
reikiamą jo kiekį užtenka per dieną suvalgyti 20–25 g brokolių.
Šios rūšies kopūstai ilgai išsaugo savo gerąsias savybes
užšaldyti. Skaniausios yra mažos gūželės. Ruošiant patiekalus iš stambesnių
atsiranda specifinis aitrokas prieskonis.
Šiaurės citrinos – kaliaropės
Iš pirmo žvilgsnio labiau į ropę nei į kopūstą panaši kaliaropė
skoniu primena saldoką minkštą šio šerdį. Dėl didelio vitamino C kiekio ją
vadina šiaurės citrina.
Kaliaropėse ypač daug kalio ir kalcio, jų turėtų nuolat valgyti
tie, kurių kraujyje per daug cholesterolio, ir norintieji atsikratyti toksinų.
Šių kopūstų galima vartoti daug ir nesibaiminti dėl antsvorio – 100 gramų tėra
24 kcal.
Kaliaropės valgomos ir šviežios, ir keptos, jomis galima
įdaryti pyragus. Skaniausios yra mažos, stambesnės paprastai būna kietos.
Kopūstai rafinuotam skoniui
Savojinių kopūstų pavadinimas susijęs su Italijos Savojos
grafyste – ten jie auginami jau nuo seno. Tos daržovės pagal išvaizdą panašios į
baltagūžius kopūstus, bet jų lapai minkštesni ir labiau susiraukšlėję – lyg
gofruoti, susisukę nestandžiomis gūžėmis. Pasižymi švelniu skoniu ir maloniu
kvapu.
Savojiniai kopūstai netinka konservuoti ir rauginti, bet
puikiai išlaiko gerąsias savybes užšaldyti. Tinka ruošti salotas, virti sriubas,
kaip pyragų įdaras ir priedas prie pagrindinio patiekalo. Kad jie liktų
sultingi, traškūs ir neprarastų gražios spalvos, virti arba kepti reikia kuo
trumpiau. Savojiniuose kopūstuose ląstelienos mažai, bet daugiau nei kituose
bastutiniuose baltymų. Be to, juose yra ypatingų medžiagų, stimuliuojančių
organizmo augimą, todėl labai naudingi vaikams ir paaugliams.
Kopūstai iš Azijos
Pekininiai kopūstai – kininių atmaina. Jie būna lapiniai,
suformuojantys lapų skrotelę, arba gūžiniai, sudarantys atviras minkštas
cilindro formos gūžes. Lapai nevienodai raukšlėti, pūslėti, nuo šviesiai žalios
iki tamsiai žalios spalvos.
Šiuose kopūstuose daug vitaminų C, A, B1, B2, PP, mineralinių
medžiagų. Vitamino C – du kartus daugiau nei lapinėse salotose. Tinka salotoms,
virti, konservuoti, troškinti (ypač piene).
Pekininių kopūstų patartina vartoti norintiesiems atsikratyti
antsvorio, taip pat sergantiesiems širdies ligomis ar turintiesiems skrandžio
opą. Dar viena gera jų savybė – ilgai laikomi nepraranda gero skonio ir
maistinės vertės.
Parengė A. Gotautaitė
