Grumiasi su leukemija
Saujas džiaugsmo atseikėjęs likimas panevėžiečių Ingos ir Rimo
Buliauskų šeimai nepagailėjo ir glėbio skausmo. Keturis vaikus auginančių
sutuoktinių gyvenimas nuo praeito rudens sukasi tarp namų ir Santariškių
ligoninės Onkohematologijos skyriaus. Ten, už palatos durų, nerūpestingą
vaikystę paliko dar tik trejų metukų jų mažoji Urtė.
Su dukrelę alinančia klastinga leukemija susigrūmusi šeima
įsitikino: patekusiesiems į bėdą valstybė ne duoda, o tik atima. Iš mažiau nei
poros tūkstančių litų per mėnesį priversta išgyventi šešių asmenų šeima geros
valios žmonių pagalbos prašyti nesiryžta – net ir nelaimės akivaizdoje dalį aukų
tektų atiduoti valstybei.
Galą su galu sunkiai suduriantys Buliauskai vilties nepraranda
ir tiki, kad jų dukrelės organizmą sekinanti chemija sunaikins vėžines ląsteles,
mažylė bėgios, mama jai pins ataugusius plaukučius, o tėčiui vėl atsiras darbo.
Įtarė apendicitą
Dabartinis gyvenimas Buliauskams atrodo tarsi košmariškas
sapnas, iš kurio nepabundama jau beveik metus. Darnią ir gyvenimu
besidžiaugiančią šeimą nelaimė aplankė praėjusią vasarą. Kai mažajai Urtei
pakilo temperatūra, ne tik tėveliai, bet ir gydytojai neįžvelgė klastingos
ligos.
Staiga iki 40 laipsnių šoktelėjusią temperatūrą medikai teisino
į trimetės organizmą patekusia infekcija.
„Gal kas įkando“, – tąkart tėvus ramino gydytojai.
Paskirti antibiotikai per tris paras temperatūrą numušė, tačiau
atlikti kraujo tyrimai ne juokais išgąsdino: hemoglobino kiekis kraujyje nesiekė
nė pusės reikalingos normos. Įtarus mažakraujystę mažylė buvo paguldyta į
Panevėžio ligoninę. Medikų diagnozės keitė viena kitą.
„Perpylus kraują hemoglobino kiekis pakilo, bet Urtei labai
skaudėjo pilvą. Įtarė apendicitą, tačiau neoperavo, tik gydė vaistais“, – pamena
I.Buliauskienė.
Devyniolika dienų praleidusi ligoninėje, Urtė namo grįžo
gerokai sustiprėjusi. Kai rodėsi, kad liga jau įveikta, ji vėl parodė nagus –
ištinus limfmazgiams mergytė vėl atsidūrė gydytojų apsuptyje.
Šį kartą kraujo tyrimų rezultatai išmušė žemę iš po kojų: Urtę
alino kraujyje rastos vėžinės ląstelės.
„Tokia diagnozė buvo netikėta ne tik mums, net ir šeimos
gydytojai. Per trejus metus Urtė nė karto nėra rimčiau susirgusi, gal tik kartą
ar du suslogavusi. Ji visada buvo sveikutėlė, stipri, judri mergytė“, – pasakojo
I.Buliauskienė.
Tėvai visada labiau nerimavo dėl Urtės dvynio broliuko Pijaus
sveikatos. Berniukas gimė suspaustas sesutės ir 600 gramų lengvesnis už ją.
Pasak mamos, ir paaugusi Urtė buvo lyderė.
„Ji vadovavo visiems broliams, netgi dvylikamečiam Rokui, tik
dabar nebeturi jėgų“, – kalbėjo I.Buliauskienė.
Valdinga ir vietoje nenusėdinti Urtė – brolių numylėtinė.
Tėveliai pripažįsta, kad vyresnieji ir išprašę sesutės.
Kai trečią nėštumo mėnesį Inga išgirdo, kad po jos širdimi
plaka ne viena, o dvi širdelės, sutuoktinius apėmė ne tik nenusakoma laimė, bet
ir nerimas dėl ateities. Šeimos galva R.Buliauskas pripažįsta: nežinia, ko
tąkart buvo daugiau – džiaugsmo ar būgštavimų dėl gausios šeimynos ateities.
Suaugo per anksti
Išgirdus, kad dukrelė serga vėžiu, pirmąsias tris savaites
Buliauskams teko išgyventi patį tikriausią pragarą. Nė akimirkai neapleido
mintis, kad Urtę pakirtusios leukemijos neįveikia apie 10 proc. mažųjų
ligoniukų. Šoką ir baimę vėliau pakeitė didžiulis ryžtas ir begalinis tikėjimas,
kad liga pasitrauks.
Nerūpestingą vaikystę iš Urtės atėmęs vėžys mergaitę apdovanojo
kantrybe ir išmintimi. Tėveliai ir patys nespėjo pastebėti, kaip nė ketverių
metukų neturinti jų dukrelė suaugo.
Pirmą kartą pravėrusi Santariškių klinikų Onkohematologijos
skyriaus duris ir pamačiusi plikomis galvytėmis vaikus, Urtė nevaikiškai rimtai
pasiteiravo: ar mano plaukučiai taip pat nukris. Ilgų garbanotų kasų mergytei
nukirpti neteko – pradėjus lašinti chemiją plaukai nuslinko patys.
Nuodai, turintys sunaikinti vėžines ląsteles, nualino visą
organizmą. Iškrypus sąnariams mergytė nebegalėjo vaikščioti, padidėjo kepenys,
plaučius apėmė uždegimas, pakilo kraujospūdis, visą vaiko kūnelį varstė
nežmoniški skausmai, o iš pajungtos lašinės kapsėjo ir kapsėjo vėžį turintis
sunaikinti skystis.
Mažylė norėjo valgyti, o išopėjus burnytei kiekvienas kąsnis
kėlė milžinišką skausmą.
Pasak tėvelių, sergančių vaikų norai keičiasi. Iki tol, kaip ir
visi vaikai, saldumynams neatsispirdavusi Urtė dabar į saldainius nė žiūrėti
nebenori. Netgi šokolado paragauja be didelio malonumo. Tačiau mergytė nustebina
kitokiomis užgaidomis.
„Buvo taip, kad visą savaitę norėjo valgyti tik makaronus. O
kartą viso skyriaus vaikai užsimanė koldūnų – visas aukštas jais kvepėjo“, –
prisimena R.Buliauskas.
Tarp ligoninės ir namų
Aštuonis mėnesius serganti Urtė jau iškentė daugiau nei 10
narkozių. Mergytė priprato prie krūtinės srityje įvesto ilgalaikio kateterio.
Supranta, kad jį ištraukus lauktų dar viena operacija.
„Atvažiavusi į ligoninę Urtė bijojo žmonių baltais chalatais. O
po mėnesio ligoninės aplinka jai tapo kasdienybe, atėjus seselei su lašine, jau
pati pasikelia marškinėlius, kad matytųsi kateteris“, – pasakoja tėveliai.
Nelaimė pakeitė Buliauskų gyvenimą. Retenybė, kai visa šeima
susirenka į nuomojamą dviejų kambarių butą. Urtė su vienu iš tėvelių daugiau
laiko praleidžia ligoninėje nei namuose.
Šeima niekada negali žinoti, kiek laiko išbus kartu – po
alinamų procedūrų namo sugrįžusiai Urtei kartais jau kitą dieną pablogėja
sveikata ir vėl vienam iš tėvelių tenka lėkti su mažyle į ligoninę.
I.Buliauskienė neslepia: ten, gydytojų apsuptyje, jai ramiau
dėl dukrytės.
Buliauskai jau nustojo klausti, už ką jų šeimai likimas surengė
tokį išbandymą. Nė vieno iš tėvų giminėje nebuvo sirgusiųjų vėžiu.
„Niekas nežino, kodėl viena kraujo ląstelė pasidalijo dar
nesubrendusi“, – svarsto I.Buliauskienė.
Apvogti valstybės
Tekęs išbandymas šeimą sustiprino. Vienas kitą palaikantys
sutuoktiniai tiki, kad kartu įveiks ne tik ligą, bet ir finansinius sunkumus.
Buliauskai įsitikino, kad viena bėda iš tiesų nevaikšto.
Susirgus dukrytei netrukus tėtis neteko darbo. Su verslo liudijimu dirbęs vyras
registruotas Darbo biržoje, tačiau nedarbo išmoka jam nepriklauso.
Kepykloje naktinėje pamainoje dirbanti Inga guodžiasi nors tuo,
kad jai nedarbas bent kol kas negresia, nors atlyginimas – tik ašaros. Jos
uždarbis, už vaikus ir Urtės negalią gaunamos išmokos – vos 1900 Lt. Iš tiek
šešių asmenų šeima turi išsiversti visą mėnesį.
Tėvams širdį skauda ne tik dėl Urtės ligos, bet ir žvelgiant į
sparčiai besistiebiančius berniukus. Šeimos pajamos leidžia patenkinti tik
būtiniausius jų poreikius. Tėvai kąsnio atsisako, kad tik vaikai išvažiuotų į
ekskursiją su bendraklasiais.
„Atrodo, valdžia daro viską, kad lietuvės nebegimdytų. Už savo
vaiką valstybė moka 52 Lt, ir tai ne visoms šeimoms, o auginančioms svetimą –
kelis šimtus litų. Vadinasi, jei prisigimdei, tavo vaikai – tavo problemos“, –
nuoskaudą liejo I.Buliauskienė.
Šeimos galva tikėjosi, pamynęs orumą, prašyti geros valios
žmonių paremti nelaimės ištiktą jo šeimą. Šios minties vyras atsisakė,
Valstybinėje mokesčių inspekcijoje išgirdęs, kad žmonių geru teks pasidalyti su
valstybe – už surinktas aukas sumokėti gyventojų pajamų mokestį.
„Įstatymų leidėjai tyčiojasi net iš patekusiųjų į bėdą. Skauda
širdį, bet gyviems kapų nėra – į žemę nesulįsime“, – atsidūsta R.Buliauskas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
