Daro tvarką
Pabodus per metus po kelis ar net po dešimtį kartų vardo dienos
proga sveikinti varduvininkus, pensininkas, dėl grasinimų nušauti Panevėžio
rajono savivaldybės vadovą teismų slenksčius minantis Juozas Vancevičius
pasiryžo įvesti ir tradicijų tvarką.
„Bardaku“ vardo dienų minėjimą vadinantis vyriškis surinko
krūvą tos pačios dienos kalendorių lapelių, laikraščių iškarpų, žyminčių
skirtingus vardus ir, pridėjęs piktą laišką, nusiuntė Kultūros ministerijai.
J.Vancevičius reikalauja sukurti vieną leidinį ar internetinę svetainę ir
įpareigoti vardadienius skelbiančius leidėjus naudotis tuo pačiu informacijos
šaltiniu.
„Kur tai matyti, kad net Stanislovo vardas kelis kartus per
metus minimas! Visiška netvarka. Vardadieniai – Lietuvos kultūros dalis, todėl
ir kreipiausi į Kultūros ministeriją. Tradicija pagerbti varduvininkus –
unikalus lietuvių bruožas ir kas nors šioje srityje turi padaryti tvarką“, –
įsitikinęs papročių puoselėtojas.
Biurokratiškai išsisuko
Ne mažiau nei netvarka minint vardadienius pensininką papiktino
Kultūros ministerijos atsakymas. Ši pareiškė nesanti kompetentinga nurodyti,
kada kam švęsti savo vardo dieną. „O kas kompetentingas – nenurodė. Labai
biurokratiškai Kultūros ministerija išsisuko“, – liko nepatenkintas
J.Vancevičius.
Vyras su nostalgija mena laikus, kai kaimuose būdavo
griausmingai švenčiamos vardinės, kai per Antanines, Petrines ar Jonines
paslapčia varduvininkams ant durų užkabindavo ąžuolo vainikus, o pasveikintųjų
garbės reikalu būdavo kaimą pavaišinti naminiu alumi.
„Kelias dienas ant durų vainikai kabodavo, kol visai nuvysdavo.
Bet jei ir toliau po kelis kartus per metus tie patys vardadieniai bus
skelbiami, graži lietuviška tradicija gali ir sunykti. Kas nors turi būti
suinteresuotas ją išsaugoti“, – nuogąstauja pensininkas.
Tiki senaisiais kalendoriais
Pasak J.Vancevičiaus, šalies istorijoje ne kartą buvo užsimota
lietuvius atpratinti nuo vardinių.
„Kai rusai okupavo mūsų kraštą, bene iki 1960-ųjų kalendoriuose
vardų nebežymėjo, vėliau vėl pradėjo, kol į valdžią atėjo Leonidas Brežnevas. Po
jo mirties kalendoriuose vėl rasdavome paminėtus vardadienius“, – pamena
pensininkas.
Savo vardo dieną vyras švenčia tik kovo 19-ąją – per tikrąsias
Juozines, kai diena susilygina su naktimi, kai pasitinkama sugrįžusi pempė.
Nors, pasak J.Vancevičiaus, netgi šio seno lietuviško vardo
dieną kalendoriuose yra aptikęs pažymėtą ne vieną kartą per metus.
Kad nepasiklystų tarp gausybės to paties vardo minėjimų,
J.Vancevičius vadovaujasi dar 1961m. kalendoriumi. Vyras įsitikinęs, kad šis
sudarytas remiantis dar prezidento A.Smetonos laikų šaltiniais.
Dabartiniais kalendoriais pripažino nepasitikinti ir
panevėžietė Daiva. Moteris varduvininkus sveikina pavarčiusi 1930 m. išleistą
Vytauto Didžiojo kalendorių.
„Iki 1991-ųjų visuose kalendoriuose rasdavau, kad Daivos
vardinės švenčiamos rugpjūčio 8-ąją. O paskui kažkodėl pradėtos minėti rugpjūčio
6-ąją“, – stebėjosi panevėžietė, sveikinimus vardo dienos proga priimanti pora
dienų vėliau, nei nurodo šiuolaikiniai kalendoriai.
Tradicija nėra sena
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus
vyriausiosios muziejininkės Vitalijos Vasiliauskaitės teigimu, kada švęsti vardo
dieną, palikta spręsti patiems varduvininkams.
„Šios srities niekas nereglamentuoja, ji palikta kalendorių
leidėjų nuožiūrai“, – pažymi etnologė.
Maišatis dėl vardo dienų – ne tik šių laikų bėda. Krikščioniški
vardai buvo įrašyti XIX a. viduryje pradėtuose leisti Lauryno Ivinskio
kalendoriuose. Po 1920-ųjų, prasidėjus gimtosios kalbos švarinimo vajui,
prisiminti senieji pagoniški vardai, jų pagrindu sukurta daug naujų.
„Švęsti vardines – tikrai nėra unikalus ir labai senas
paprotys. Išskirtinių, su vardais susijusių tradicijų lietuviai neturi, nebent
Jonines, Petrines, Antanines, Stasines ar Onines kiek labiau švenčia“, – teigė
V.Vasiliauskaitė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Nori aiškumo. Supykęs, kad net
Juozo vardo diena kalendoriuose pažymėta kelis kartus per metus, J.Vancevičius
Kultūros ministeriją ragina nustatyti aiškias vardadienių datas.
