Stabilumo nelieka
Vestuvių dieną duodamas pažadas rūpintis vienas kitu ir mylėti
viens kitą džiaugsme ir varge, kol mirtis išskirs, per pastaruosius porą
dešimtmečių prarado tikrąją prasmę.
Požiūrį į šeimą atspindinti statistika negailestinga: daugiau
nei 60 proc. porų, davusių amžiną priesaiką, išsiskiria per pirmuosius penkerius
bendro gyvenimo metus. Santuokas ir ištuokas registruojantys specialistai
pastebi: jei pora išgyveno dešimtmetį, veikiausiai kartu sulauks ir gyvenimo
saulėlydžio.
Deimantines vestuves savaitgalį švęsiantys panevėžiečiai
Genovaitė ir Vytautas Maskaliūnai per 60 bendro gyvenimo metų surado darnios ir
tvirtos šeimos formulę.
Į devintą dešimtį įžengusi pora, išgyvenusi vienturčio sūnaus
netektį, įveikusi onkologines ligas, mėgaujasi buvimu dviese ir tikina esantys
laimingi.
Kaltas „išrokavimas“
Liaudies išmintis, kad anksti kėlęs ir anksti susituokęs
nesigailėsi, Maskaliūnams pasiteisino.
Vos perkopę dvidešimtmetį aukso žiedus sumainę sutuoktiniai iki
šiol taip ir nesurado argumentų, pateisinančių bendrą gyvenimą nesusituokus.
„Gyventi susidėjus yra „bardakas“. Daugiausia žmogžudysčių ir
smurto – tarp sugyventinių. Išgirsti, kad vyras žmoną muštų – retenybė, o
sugyventinis saviškei dažnai į kaulus duoda“, – skirtumą pažymi V.Maskaliūnas.
Sutuoktinių nuomone, darnios šeimos paslaptis – meilė ir
pagarba. Šios vertybės jiems visada buvo svarbiau nei materialinė gerovė. Pasak
V.Maskaliūno, bėda, kad šiais laikais antrąją pusę dažnai renkamasi klausantis
ne širdies, o proto balso.
„Anais laikais tuokėsi iš meilės, dabar – iš „išrokavimo“. Tik
žiūri, kad būsimasis vyras ar žmona pinigų, mašiną turėtų, šeimą išlaikyti
galėtų. Atrodo, kad „ženijasi“ vien tik dėl tų prakeiktų kapeikų. Ir išsiskyrę
dar kartą vesti neskuba, nes pašalpų už vaikus negaus ar dar ko nors. Nebuvo ir
nebus laiminga santuoka iš išskaičiavimo. Pinigai greitai išgaruoja, meilė
trunka ilgiau“, – gyvenimo išmintimi dalijosi V.Maskaliūnas.
Vaikų neprivalo remti
Sutuoktiniai pamena bendrą gyvenimą pradėję kurti neturėdami nė
šaukšto – Vytauto turtas tilpo paties susikaltame mediniame lagaminėlyje, o
jaunamartė pirmą paltą siuvosi iš pledų. Kurį laiką pas Genovaitės mamą bute
glaudęsi jaunavedžiai mėnesio pabaigoje sąžiningai susimokėdavo už maistą.
Maskaliūnų nuomone, tėvai neprivalo materialiai remti vaikų – šie labiau vertins
tai, ką užsidirbs savo rankomis.
„Kai tuokėmės, abu buvome ubagai, bet labai mylėjom ir pykčių
dėl pinigų niekada nekildavo“, – šeiminio gyvenimo pradžią mena sutuoktiniai.
Visą gyvenimą šmaikštumu garsėjęs V.Maskaliūnas pajuokauja, kad
vis dėlto jo meilė buvo išskaičiuota. Kai iš savo būsimosios nusipirkęs
obligacijų laimėjo anais laikais milžinišką sumą – 500 rublių, nusprendė sėkmę
jam atnešusios mergaitės nebepaleisti.
Maskaliūnai susituokę nė neturėjo laiko taikytis vienas prie
kito. Tada vairuotoju dirbančiam Vytautui per pirmuosius gyvenimo metus ilgam
tekdavo išvažiuoti į komandiruotes, vėliau – trejus metus atiduoti privalomajai
karinei tarnybai.
Sutuoktiniai sako ir vėliau namo grįždavę tik permiegoti.
G.Maskaliūnienė iki 65 m. žaidė stalo tenisą, buvo surinkusi taškų net sporto
meistro vardui gauti. Vyras žmonai irgi nenusileido – ne vieną medalį nuskynęs
ralio lenktynėse. Kai sveikata priminė, kad laikas atsisakyti didelių fizinių
krūvių, abu uždainavo operetėje.
„Nebuvo kada mums „provotis“. Veiklos daug turėjom, dar sūnų
auginom. Būdavo, grįžę namo tik skubėdavom patikrinti, ar pamokos paruoštos,
paklausti, kaip viens kitam per dieną sekėsi“, – pasakojo Maskaliūnai.
Ir sulaukę garbaus amžiaus sutuoktiniai neužsidaro tarp keturių
sienų. Visą gyvenimą buhaltere išdirbusi 83-ejų G.Maskaliūnienė ir dabar dar
tvarko įmonės buhalterinę apskaitą, o vyras nepaleidžia iš rankų mašinos vairo.
„Galėčiau jau nebedirbti, 63 metų darbo stažą turiu. Bet reikia
atmintį lavinti. Ir širdžiai atgaiva“, – pripažįsta G.Maskaliūnienė.
Svarbiausia – nusileisti
Į devintą dešimtį įkopę sutuoktiniai tvirtina, kad jų meilė per
gyvenimą taip ir neišgaravo, tik liko ramesnė, pilna pagarbos viens kitam ir
pripratimo.
V.Maskaliūnas, švelniai žvelgdamas į žmoną, šmaikštauja
susitaikęs su jam tekusia dalia būti saviškės tarnu.
„Aš – Liūtas, o jis – Jautis“, – žvaigždžių nulemtais
charakteriais pasiskirstymą šeimoje aiškina G.Maskaliūnienė.
Vyras tikina nė nesiveržiantis vadovauti, o paklaustas, kas
šeimos galva, pažvelgęs į žmoną tik nusijuokia: argi nesimato?
Pasak Maskaliūnų, išmokti nusileisti – bene svarbiausia
taisyklė.
„Net darbe, jei nenusileisi, išmes. O kas bus, jei supykus
žmona išvarys? Geresnę kažin ar rastum. Be atlaidumo gyvenimo nebus“, –
įsitikinęs vyras.
G.Maskaliūnienė prasitaria neištverianti nepabarusi vyro už jo
kandų liežuvį, mat kartais pailsta klausytis, kaip šis dvi valandas
„šposaudamas“ pasakoja, kaip dešimt minučių ėjo iš garažo namo.
Girdėdamas tokius žmonos priekaištus V.Maskaliūnas skuba
pasiteisinti: reikia ką nors sugalvoti, kad gyventi dviese būtų įdomiau.
Sutuoktiniai svarsto, kad greitai į skirtingas puses
pasukančios poros ilgainiui dėl to gailisi.
„Dabar labai sunku rasti garsenybę, su tuo pačiu partneriu
kelerius metus gyvenančią. Pabando vieno, kito, trečio, išsibarsto, ir tiek. O
kai karštis praeina, supranta, kad tas pirmasis buvo geriausias“, – mano
V.Maskaliūnas.
Su uošviais gyventi negerai
Dažnas, išgirdęs, kad sutuoktiniai koja kojon per gyvenimą
žengia jau šešiasdešimt metų, negali atsistebėti.
O jie tvirtina per tiek laiko nė vienas niekada neturėjęs
minčių pasukti „į kairę“ ar nutėkšti pareiškimą skyryboms. Prieš Dievą duota
priesaika įpareigoja susidūrus su sunkumais ieškoti išeities.
„Vienus įpareigoja pinigai, o mus – prie altoriaus duotas
pažadas“, – patikina Maskaliūnai.
Deimantines vestuves švęsiantys sutuoktiniai įžadus atnaujins
du kartus – Civilinės metrikacijos skyriuje ir bažnyčioje. Tik šį kartą tėvų
nepasveikins sūnus – vienintelę atžalą palaidojo prieš ketvertą metų.
Jei ne vyro tvirtas petys, supratimas ir atjauta,
G.Maskaliūnienė neįsivaizduoja, kaip jos, motinos, širdis būtų ištvėrusi vaiko
netektį. Viens kito palaikymas padėjo abiem įveikti ir onkologines ligas.
Sutuoktiniai tikina pernelyg ligų ir neišsigandę: Genovaitė pasikliovė auglį
išpjovusiais gydytojais, o Vytautas ligą numarino gurkšnodamas rupūžės antpilą.
„Reikia išgerti „čierką“ ir pagalvoti, kad meluoja“, – kaip
elgtis išgirdus blogą žinią, pataria V.Maskaliūnas.
Sutuoktiniai pripažįsta: visą gyvenimą šeima jiems buvusi
didžiausia užuovėja nuo negandų. Abu stengėsi savo skaudulių neužkrauti kitiems.
Jie viens kitam buvo svarbesni netgi už vienintelį vaiką.
Žinojo, kad sūnų augina ne sau, kad jis turės savo gyvenimą.
Maskaliūnų nuomone, nėra gerai, jei šeimą sukūrę vaikai gyvena
kartu su tėvais.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad su uošviais gyventi –
blogai. Nors uošvė mane labiau užtardavo nei savo dukrą, bet vis tiek ne tiek
sutaikydavo mus, kiek suerzindavo“, – pasakojo V.Maskaliūnas.
Sutuoktiniai tikina niekada nesikišdavę ir į sūnaus šeimos
reikalus. Netgi vieninteliam vaikui mirus, tėvai paliko marčiai spręsti, kur ir
kaip laidoti vyrą, savo vaikų tėvą.
O didžiausią klaidą šeimos daro, Maskaliūnų nuomone, kai
susipykusios lekia guostis tėvams.
„Gink Dieve, tėvams nereikia žinoti, kas dedasi vaikų šeimose.
Patys turi išsiaiškinti, jei kas ne taip, o ne kitiems skųstis“, – patarė
G.Maskaliūnienė.
Trumpai padraugavę nesituoktų
Savaitgalį aukso žiedus sumainysiantys nuo vaikystės pažįstami
22-ejų Raimonda Gvozdaitė ir ketveriais metais vyresnis Vaidas Stumbrys
susituokti ryžosi po penkerių metų draugystės. Būsimų jaunavedžių nuomone,
klaidą daro besituokiantys menkai viens kitą pažinodami.
„Nesuprantu besituokiančiųjų po vos kelių mėnesių draugystės.
Kad žmogų geriau pažintum ir nusiimtum rožinius akinius, reikia kartu pagyventi.
Kai pamatai, koks žmogus yra buityje, kaip jis elgiasi kilus ginčams, gali
rimtai apsispręsti, tinkami viens kitam ar ne“, – įsitikinusi R.Gvozdaitė.
Pora jau senokai ir ne kartą svarstė – tuoktis ar dar palaukti,
tačiau susieti gyvenimų nesiryžo, kol Raimonda nebaigė lituanistikos studijų
Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Dar mėnuo, ir būsima jaunamartė rankose
laikys ketverių studijų metų rezultatą – diplomą.
„Santuoka mums reiškia stabilumą, santykių įtvirtinimą“, –
patikina Raimonda.
Jaunuoliai įsitikinę: jei abu norės, jų šeimos neištiks tokia
krizė, po kurios lieka vienintelis kelias – skyrybos.
„Jei abu stengiasi, meilė tęsiasi ilgai ilgai. Norėčiau, kad
mūsų šeima būtų tokia, kaip seniai susituokusių mano būsimųjų uošvių. Jie taip
gražiai sutaria“, – šeimos pavyzdį turi Raimonda.
Tačiau mergina mato, kad ilgametė santuoka tampa retenybe. Ne
viena jos pažįstamų ar draugų šeima išsiskyrė po kelerių bendro gyvenimo metų.
Jos nuomone, sėkmingos santuokos paslaptis – abipusė pagarba ir
lygybė.
„Partneriai turi būti lygiaverčiai šeimoje. Kol kas pas mus
taip nebus, nes aš vis dar esu studentė ir finansiškai pažeidžiamesnė nei mano
būsimasis vyras, dirbantis Norvegijoje“, – pripažįsta Raimonda.
Moters nuomone, nors pinigai nėra svarbiausias dalykas šeimai,
tačiau be jų jaustis visiškai laimingais irgi sunkiai įmanoma.
Kūdikio besilaukianti pora audžia planus kada nors sūpuoti ne
vieną, o dvi ar net tris atžalėles.
„Mūsų tėvai augo daugiavaikėse šeimose, patys irgi nesame
vienturčiai, todėl ir norime ne vieno vaikučio. Bet žmogus planuoja, o Dievas
juokiasi. Širdis bet ko gali geisti, bet bus taip, kaip lemta“, – likimu
pasitiki R.Gvozdaitė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Santarvė. Deimantines vestuves
švenčiantys Maskaliūnai, išgyvenę vienturčio sūnaus netektį, įveikę onkologines
ligas, mėgaujasi buvimu dviese ir tikina esantys laimingi.
