Kelionė išbandė
Pelenais besispjaudančio Islandijos ugnikalnio nuo namų
atskirtų panevėžiečių istorijos vertos nuotykių romano. Kelias dienas kąsnio
burnoj neturėję, negėrę, be pinigų, telefono ir kompiuterio, naktį praleidę
įstatymų nepaisančių valkatų draugijoje Aukštaitijos sostinės inteligentai
sugrįžo namo iš nuovargio nebejausdami žemės po kojomis, o akyse sukantis
juodiems ratilams.
Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto dekanas
Donatas Bakšys tik dabar leidžia sau pašmaikštauti pasakodamas apie šiurpą
keliančią nakvynę Varšuvos traukinių stotyje, kai valkatų žvilgsnių varstomi
turistai policijos buvo perspėti neiti net į tualetą.
Miesto Savivaldybės Ekologijos skyriaus vedėja Zita Tverkutė,
kad ištrūktų iš Niukaslo miesto Jungtinėje Karalystėje, paskolinti kompiuterį
juodaodžio pareikalavo tokiu tonu, kad šis prieš smulkutę, bet ryžtingai
nusiteikusią moteriškę ne juokais sutriko.
Sausakimšais autobusais, sovietinių laikų traukiniais
tūkstančius kilometrų kelias dienas riedėję panevėžiečiai tikina gavę gerą
turizmo pamoką: net ir, rodos, jokių netikėtumų nežadanti išvyka gali virsti
ekstremaliu išbandymu.
Pelnėsi iš nelaimės
Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto Vadybos ir
administravimo fakulteto docentas Donatas Bakšys juokauja, kad radęs uždarytą
oro uostą iš Stambulo buvo pasiryžęs namo keliauti nors ir asilu. Žingsniais
matuodamas oro uosto laukiamąjį ir sukdamas galvą, kokiais būdais parsibelsti
namo, kai oro erdvė paralyžiuota, D.Bakšys išgirdo ausiai malonų skambesį –
lietuviškai klegančias moteris.
Dar labiau docentas nustebo, kai oro uoste Stambule sutiktos
kraštietės pasirodė esančios kolegės – Marijampolės kolegijos dėstytojos.
Į keblią padėtį turistus įstūmęs Islandijos ugnikalnis
versliems turkams sukėlė džiaugsmo antplūdį. Turkai sparčiai sukosi už
pavėžėjimą iki Bulgarijos sienos iš keliautojų rinkdami duoklę – po 210 eurų.
Paprastai tokia paslauga kainuoja viso labo apie 20 eurų.
Apie namus svajojantys turistai masiškai mokėjo pasakiškus
pinigus glėbiais banknotų apsikrovusiems lupikautojams vežėjams.
„Pasakiau kolegėm: jūs kaip norit, o aš geriau iš Stambulo
pėsčiomis eisiu, nei tokius pinigus mokėsiu“, – pasakojo D.Bakšys.
Šiaip taip lietuvių kompanijai iš oro uosto pavyko nusigauti
iki autobusų stoties. Čia paaiškėjo, kad į Bulgarijos sostinę Sofiją reiso nėra.
Per vargus keliautojai surado, kas juos už 20 eurų pavėžės iki
kito Bulgarijos miesto Varnos. Turistai įsitikino: bėdoje pažinsi ne tik draugą,
bet ir verteivą. Ne prasčiau nei turkai iš keliautojų paskutinius pinigus lupo
ir bulgarai taksistai – už pavėžėtus 2–3 kilometrus iki autobusų stoties
užsiprašė 10 eurų.
Neleido net į tualetą
Lietuvos link besikapstančius turistus taksistai mielai siūlėsi
pavėžėti iki Rumunijos sienos, vėlgi – už kosminę 210 eurų kainą.
Pasiryžusią neleisti pasipelnyti iš kito nelaimės lietuvių
kompaniją Varnos autobusų stotis 4 valandą pasitiko užrakinta.
Išvargę keliautojai nupėdino išgerti kavos į degalinę, o
sugrįžę išgirdo, kad autobusas į Rumuniją išvažiavo vos prieš penkias minutes.
Lietuviams vėl teko ieškoti vežėjų iki Rumunijos sostinės Bukarešto, iš jo – į
Vengrijos sostinę Budapeštą, toliau – į Bratislavą Slovakijoje, kol galų gale
atsidūrė Varšuvoje.
Joje lietuvių grupelės laukė patys didžiausi išbandymai. Apie
23 val. centrinę Lenkijos sostinės stotį pasiekę keliautojai liko visai įkalinti
– naktį į Lietuvos pusę nevažiavo nei vienas autobusas, nei vienas traukinys.
Stotyje su kolegėmis naktį praleidęs D.Bakšys juokauja suradęs
laisvą nišą verslui – organizuoti ekskursijas aštrių pojūčių ištroškusiems
turistams.
Apie pirmą antrą valandą į stotį pradėjo rinktis Varšuvos
padugnės: į saujelę užklydusių turistų akimis šaudantys plėšikai, valkatos –
žmonės, su kuriais susidurti akis į akį nėra maloniausias dalykas, tuo labiau
naktį.
Įtartinų žmogystų dėmesio centre atsidūrusių lietuvių kompanija
dar labiau pakraupo, kai marijampolietei dėstytojai pažįstamas kriminalinės
policijos pareigūnas telefonu patarė nė per žingsnį nesitraukti iš vietos, net
neiti į tualetą, o reikalui prispyrus geriau jau daryti po stalu.
Išbandymai traukinyje
Įsitempę keliautojai visą naktį stengėsi nesumerkti akių, o
stoties kompanija, tarsi tik to laukdama, nuolat zujo ratus aplink atvykėlius.
Apie 4–5 valandą, tarsi gaidžiams užgiedojus išsigandę velniai,
naktiniai stoties gyventojai puolė lauk. Mistinis gyvenimas sugrįžo į realybę:
pradėjo rinktis žmonės, iš depų pajudėjo traukiniai.
Iš Varšuvos į Šeštokus traukiniu susiruošusiems lietuviams
kelionės nuotykiai nesibaigė. Kai jau atrodė, kad visi vargai praeityje, dar
vieną išbandymą paruošė lenkai: sausakimšo traukinio keleiviams buvo pranešta,
kad paskutiniai trys vagonai į Šeštokus nevažiuos.
D.Bakšys juokauja traukinyje pasijutęs kaip Takeši pilies
žaidime, mat durys iš vagono į vagoną atsidarinėjo ne, kaip įprasta Europoje,
paspaudus mygtuką, o trumpam atsivėrusios vėl užsitrenkdavo. Šitaip buvo bandoma
keleivių reakcija – reikėjo spėti su visa manta prasmukti pro atsivėrusias
duris.
Nespėjusieji iš miegų pabusdavo suspausti tarpduryje. Ne
vienas, prasmukęs pro duris, lagamino pasičiupti nespėdavo – turėjo laukti, kol
durys atsivers, kad pasigriebtų už jų likusią mantą.
„Išgyvenau tikrą realybės šou“, – po kelionės išvadą padarė
D.Bakšys.
Be pinigų ir telefono
Ne ką mažiau nuotykių išgyveno ir miesto Savivaldybės
Ekologijos skyriaus vedėja Zita Tverkutė, kol iš Jungtinės Karalystės Niukaslo
miesto pasiekė Panevėžį.
Į Niukaslo universitetą skaityti paskaitos pakviesta valdininkė
namo turėjo išskristi praėjusios savaitės penktadienį, tačiau atvykusi į oro
uostą išvydo keliautojams paniką sukėlusią švieslentę. Joje ties nurodytais
skrydžiais rikiavosi užrašai: atšaukta.
Valdininkė į Niukaslą atskrido pernelyg nesukdama galvos dėl
pinigų: kelionės ir gyvenimo viešbutyje išlaidas apmokėjo Europos Komisija,
tačiau – tik už dvi dienas. Įstrigusiai Z.Tverkutei teko krautis mantą ir
ieškotis kito, pigesnio, laikino būsto. Užsukusi su lagaminais į netoli oro
uosto įkurtą viešbutuką, valdininkė keliavo toliau – šis, už parą užsiprašęs 50
svarų, pasirodė per brangus.
Pasiekusi kitą Savivaldybės darbuotoja džiaugėsi suradusi
pigesnį, kol paaiškėjo, kad šiame į kainą neįskaičiuoti pusryčiai.
Baimindamasi, kad netrukus viešbučius gali užplūsti tokie patys
kaip ji besiblaškantys turistai, Z.Tverkutė sutiko mokėti už parą ir 50 svarų.
Valdininkė kelionėje įsitikino, kad minties, jog viena bėda –
ne bėda, autorius buvo absoliučiai teisus. Po Niukaslą besiblaškančiai
moteriškei pradėjo išsikrauti mobilusis telefonas. Įkrauti galimybių nebuvo –
telefono kištukas netiko viešbučio elektros lizdui.
Badavo dvi paras
Telefonui rodant paskutinę padalą Z.Tverkutė vylėsi dar
prisiskambinti į oro kompaniją pasiteirauti, kada lėktuvai pradės kilti.
Atsiliepusi operatorė pranešė, kad eilėje kalbėtis su aptarnaujančia darbuotoja
ji – tik šešiolikta.
Viltys gauti bet kokią informaciją apie skrydžius netrukus
žlugo – telefonas išsikrovė taip ir nespėjus pasikalbėti.
„Telefonas išsikrovęs, svarų nebeliko. Gerai dar, kad už
viešbutį galėjau susimokėti banko kortele. Sutikau į dar beviltiškesnę situaciją
patekusį lenką – nė viena jo kortelė netiko“, – „Sekundei“ pasakojo Z.Tverkutė.
Oro kompanijų pranešimai gero nežadėjo: niekas negalėjo
konkrečiai pasakyti, kada skrydžiai bus atnaujinti. Valdininkė neišmanė, kaip
ieškoti kitų kelių į Lietuvą – pigiame viešbutyje veikė interneto ryšys, tačiau
kompiuterio nebuvo. Visada santūri ir rami panevėžietė, patekusi į ekstremalią
padėtį, atvėrė nematomą savo pusę. Išvydusi viešbutyje prie kompiuterio
įsitaisiusį juodaodį, smulki moteriškė ryžtingu tonu pareiškė, kad šis tiesiog
privalantis jai padėti.
„Žmogus labai sutriko, gal net išsigando. Aš ir pati savimi
stebiuosi. Užuot paprašiusi padėti taip tiesmukai išdrožiau: jūs privalote“, –
pripažino Z.Tverkutė.
Jai pasisekė: spėjo internetu užsisakyti paskutinį autobuso
bilietą iš Londono į Vilnių. Iš Niukaslo nusikapsčiusi į Londoną ir pagaliau
atsisėdusi į autobusą Z.Tverkutė pernelyg džiaugsmu netryško: jos kišenėje
tebuvo 30 Lt.
Pasimokiusi, kad nėra protinga atsiduoti į likimo rankas ir
kelionėje išleisti paskutinius pinigus, moteris taupė kaip įmanydama. Nors dvi
paras riedant iš Londono į Vilnių Z.Tverkutei kaupėsi seilės iš bado, tačiau
taupi moteris atsisakinėjo autobuse siūlomų karštų gėrimų ir užkandžių –
teisinosi nesanti alkana.
„Po tokios kelionės turėjau svorio numesti. Namo grįžau
išalkusi, ištroškusi, sutinosiomis kojomis, iš nuovargio akyse buvo taip juoda,
kad vos laiptus bemačiau. Dabar žinosiu, kad visada reikia būti pasiruošus
visiems gyvenimo atvejams – turėti papildomą litą, telefono kroviklį, gerai būtų
pasirūpinti ir kompiuteriu“, – padarė išvadas Z.Tverkutė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
