Meno pinigais nevertina
Prieš Velykas panevėžietė Birutė Daunoravičienė pasibalnoja
akiniais nosį, ima gremžtuką ar tiesiog pieštuką su įsmeigta adatėle ir
palinksta prie ryškiaspalvio kiaušinio.
Valanda kita, ir mikliose moters rankose gimsta velykinio meno
kūrinys – magiškas, įmantriausiais raštais išvinguriuotas margutis.
„Nepretenduoju į tautodailininkes, marginu tik savo malonumui
ir kad turėčiau ką padovanoti“, – kuklinasi ne vienoje liaudies menininkų
parodoje savo skutinėtus margučius eksponavusi B.Daunoravičienė.
Prisilietus jos rankoms, ant kiaušinio randasi lietuvių
sodybose sutinkami elementai: stogų žirgeliai, langinių raižiniai, klėties
duryse matomos eglutės, stiebiasi saulės sušildyti želmenėliai, gali perskaityti
meilės, laimės, sveikatos linkėjimus.
Bent kartą pamačiusieji panevėžietės darbus neatsispiria
pagundai užsiprašyti etnografiniais raštais skutinėtą margutį. Kantrybės,
fantazijos ir laiko reikalaujančio darbo margintoja pinigais niekada neįvertina.
Pasak jos, parduotas margutis neteks savo tikrosios prasmės – magiškos galios.
B.Daunoravičienė įsitikinusi: ne atsitiktinai nuo seno
lietuvis, stojęs arti, pirmojoje vagoje užkasdavo margutį, moterys bent porą
įdėdavo į laukus išlydimam sėjėjui, margučiu tramdydavo gaisre įsisiautėjusias
liepsnas, pakasdavo po tvarto slenksčiu pavasarį pirmąkart išgindami gyvulius į
laukus.
Margutis vietoj bombos
B.Daunoravičienė tvirtina prieš Velykas nepriskutinėjanti
margučių be proto. Tik po kelis – stalui papuošti, artimiesiems padovanoti ir į
kolekciją pasidėti.
Margintojos kraitelėje – kelios dešimtys akį traukiančių
raštuotų kiaušinių. Kai kuriuose moteris įamžino ne tik velykinius palinkėjimus,
bet ir skutinėjimo metus. Seniausią kolekcijos margutį, siekiantį 1992-uosius,
paėmus į rankas subarška per daugelį metų viduje sukietėjęs kiaušinio turinys.
„Parodose eksponuojami visi margučiai būna tuščiaviduriai. O
man, išpūtus kiaušinio vidų, likęs tuščias kevalas praranda tikrą, magišką,
margučio prasmę. Juk kokia gili paslaptis slypi kiaušinyje! Margutis – pats
didžiausias burtas, išpildantis pačius geriausius palinkėjimus, apsaugantis nuo
visokio blogio, negeros akies. Kokie gali būti burtai, jei iš kiaušinio telieka
tik lukštas, kad ir išmargintas“, – stebisi B.Daunoravičienė.
Tiesa, dėl tokio požiūrio margintoja neišvengia ir komiškų
situacijų. Kartą naktį šeimyną iš miegų pažadino sprogimas bute. Vyras sunerimo,
kad įvyko nelaimė, o B.Daunoravičienė iš karto sumojo: sprogo viena iš sekcijoje
saugotų jos „bombų“ – pasenęs ir, matyt, per mažai virtas, margutis.
„Oi, kiek jis man pritaškė“, – šypsosi margučio eibes
prisiminusi panevėžietė. Šeimynai teko ne tik kiaušinienę nuo sekcijos valyti,
bet ir atidarinėjus langus ne patį maloniausią kvapą vėdinti.
Bloga nuotaika pavojinga
Įmantriausius raštus ant nudažyto kiaušinio išvedžiojanti
B.Daunoravičienė pasakoja skutinėjimo menu rimčiau susidomėjusi nuo 1988-ųjų,
kai darbovietė jai patikėjo surengti velykinę margučių parodą. Tuomečio „Linų“
kombinato darbuotojų buvo paprašyta, kas gali, parodėlei atnešti bent po porą
margučių. B.Daunoravičienė džiaugsmu netvėrė, kai žmonės sunešė gausybę pačių
įvairiausių, išradingai išmargintų, akį traukiančių kiaušinių. „Iki tol
retkarčiais kaip žaislelį kokį kiaušinį numargindavau, o po parodos pradėjau
margučiais domėtis, tokie jie man gražūs atrodė. Visuose muziejuose prie
margučių ekspozicijų prastovėdavau tol, kol kantrybės netekęs vyras už rankovės
tolyn nutempdavo. Stebėdavausi, kaip žmonės gali tokį grožį sukurti“, –
prisiminė B.Daunoravičienė.
Moteris pati ėmėsi ieškoti margučių skutinėjimo paslapčių,
kiaušiniuose brėžė liniją po linijos, brūkšnelį po brūkšnelio. B.Daunoravičienė
kartais netgi tyčia vengia atsiversti kokią marginimo raštų knygą, kad nejučia
nenukopijuotų – nori, kad ant margučių išsilietų jos pačios fantazija.
„Kažkur pačios viduje gimsta raštai, ypač, kai pradedu
marginti. Tada jau užsikrečiu kaip liga – negaliu sustoti“, – apie sielos
gelmėse slypinčią kūrybinę jėgą pasakojo B.Daunoravičienė.
Iš pradžių margintoja sukurtus raštus prieš raižydama
kiaušinyje nupiešdavo popieriuje. Ilgainiui moteris metė braižyti eskizus – vis
tiek ant išgaubto kiaušinio piešinys išeidavo kitoks.
Vienam margučiui išraižyti B.Daunoravičienė sugaišta trejetą
valandų.
Pirmiausia moteris kiaušinį kietai išverda, trumpam įmeta į
dažus, paskui palinksta su adatėle.
B.Daunoravičienė prasitaria niekada nesiimanti darbo, jei
nuotaika bloga. Ji įsitikinusi: toks margutis laimės neatneš, tik kitam perduos
margintojos neigiamą energiją.
„Gal ir negerai darau, juk sako, kad darbas ramina. Bet negaliu
dirbti, kai liūdna. Nusiraminu įlindusi į knygą – į svetimą gyvenimą. Knygos man
jau tapo žalingu įpročiu. Ne kartą ir bulvės per jas yra prisvilusios, ir vyras
papriekaištaudavo, kad per naktis elektrą deginu“, – pasakojo panevėžietė.
Paslėptų kodų neieško
Per daugiau nei dešimtmetį sukauptoje margintojos kiaušinių
kolekcijoje – vos keli šviesių spalvų margučiai. B.Daunoravičienei mieliau
žiūrėti į tamsiaspalvius.
„Mano gyvenime tamsių spalvų maža. Savo aplinkoje tamsumos
vengiau. Bet margučiams kuo tamsesnė spalva, tuo gražiau, raštas labiau
išryškėja“, – aiškina margintoja.
Moteris nelinkusi sureikšminti savo darbų, ieškoti juose
paslėptų kodų.
Jos nuomone, į margučių raštų ar spalvų prasmes pernelyg
nesigilino ir mūsų protėviai.
„Ką turėjo po ranka, ką gamtoje rasdavo, tuo ir dažė kiaušinius
pavasario šventei – kas medžio žieve, kas svogūnų lukštais, šienu ar dar kuo.
Svarbiausia, kad gražiai atrodytų, akį ir širdį nudžiugintų. Tik vėliau pradėta
spalvoms, ornamentams suteikti kažkokias prasmes: juoda – deivės Žemynos spalva,
geltona reiškė saulę, grūdus, raudona linkėta gyvybės, vaisingumo“, – svarsto
margintoja.
Kasmet B.Daunoravičienė pasižada po Velykų jau visam laikui
padėti gremžtuką: ir akys nebe tokios šviesios, ir ranka ne tokia stipri. Bet
apsisukus metų ratui moteris neištveria vėl nenusitvėrusi margučio.
Plačiau skaitykite 2010 m. balandžio 3 d.
“Sekundėje”.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Užkoduota. Velykinį meną
kuriančios B.Daunoravičienės margučiuose slypi magiška galia: laimės, sveikatos,
meilės ir Dievo malonės linkėjimai.
