Nusprendė netylėti
Lietuva, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios reiškianti
pretenzijas į socialinės gerovės valstybės statusą, savo vargingiausiais
piliečiais rūpinasi mažiausiai. Tokią nuomonę yra susidaręs ne vienas, bandęs
įsigilinti į valstybinėse įstaigose įstatymais sukuriamas nesuprantamas
biurokratines kliūtis.
Į jas dažniausiai patenka labiausiai socialiai pažeidžiami
visuomenės nariai. Ar kliūtys bus įveiktos, lemia socialinė ir turtinė padėtis.
Toks gerovės modelis būtų neįsivaizduojamas senas demokratijos
tradicijas turinčiose Europos valstybėse. Jose pagalba socialiai pažeidžiamam
asmeniui suprantama kaip pagalba savo artimajam. Bet tik ne Lietuvoje, kur
valstybinių įstaigų pareigūnų arogantiškumas bendraujant su gyventojais
prilygsta baudžiauninko ir pono santykiams, o daugelis praturtėjusių lietuvių,
stebėdami pro savo limuzinų langus skurdžius, nepraleidžia progos iš jų
pasišaipyti.
Į situaciją, kai esi paliekamas likimo valiai, pateko ir
Panevėžio rajono Stuomeniškių kaime gyvenančios Almos Senulienės šeima.
Moters namuose dar juntama gedulo nuotaika. Nedideliame
kambaryje ant sienos kabo prieš mėnesį palaidoto vyriausio sūnaus 22 metų Vaido
Šimaičio nuotrauka, perrišta juodu kaspinu.
A.Senulienė apie šeimą užgriuvusias bėdas nusprendė kalbėti tik
nurimus emocijoms ir nutarusi, kad apie skausmingą patirtį galės papasakoti
viešai ir be ašarų.
Užklupo nelaimė
Pasak A.Senulienės, į situaciją, kai užsienyje gyvenantys
vaikai netikėtai miršta, o valstybė neturtingiems jų tėvams neskuba pagelbėti,
gali patekti nemažai tėvų.
„Noriu papasakoti savo istoriją, kad motinos, išleidžiančios
vaikus į užsienį, žinotų, jog atsitikus nelaimei jos gali pasikliauti tik
savimi, o pagalbos veikiausiai sulauks tik iš artimųjų ar net svetimų žmonių,
bet ne iš valstybės“, – apmaudo neslėpė moteris.
V.Šimaitis į Didžiojoje Britanijoje esantį Hudersfieldą laimės
išvyko ieškoti prieš trejus metus, kai baigė tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Kaip
ir daugelis į šią šalį atvykusių lietuvių, jis įsidarbino statybose. Vėliau
jaunuolis perėjo į mėsos gaminių įmonę, joje nuolat dirbo pastaruosius dvejus
metus.
Pasak A.Senulienės, Vaidui puikiai sekėsi – jis kilo karjeros
laiptais ir tapo vienu iš geriausių darbuotojų. Po darbo vaikinas visas jėgas
atiduodavo didžiausiai savo gyvenimo aistrai – futbolui. Ištaikęs progą vykdavo
palaikyti Lietuvos vyrų futbolo rinktinę.
„Važiuodavo į Austriją, Prancūziją. Jis man sakydavo: mama,
kokie jūs lietuviai, jei nemylite Lietuvos“, – patriotišką sūnaus nusiteikimą
prisiminė moteris.
Šį Anglijoje ypač populiarų žaidimą vaikinas ne tik mėgo
stebėti, bet ir pats žaidė. Vaidas įstojo į vieną mėgėjų klubą, jame po darbo
treniravosi.
Vasario 14-osios treniruotė Vaidui buvo lemtinga. Aikštėje
lietuviui netikėtai sustojo širdis. Neišgelbėjo ir netrukus atvykę medikai, jie
konstatavo mirtį.
Parama – tik po laidotuvių
Užklupusi nelaimė šeimą pasitiko nepasirengusią – prasidėjo
bėdos, susijusios su sūnaus palaikų parvežimu. Didžiosios Britanijos bendrovės
Vaido kūną pasisiūlė parvežti už 35 tūkstančius litų. Šokiravo ir Lietuvos
bendrovių pasiūlytos kainos – buvo užsiprašyta iki 16 tūkstančių litų.
Tokios sumos pasirodė neįkandamos A.Senulienei ir jos gyvenimo
draugui Algiui Bakevičiui. Du mažamečius vaikus auginanti pora teigė nebūtų
galėjusi sumokėti nė dalies reikalingų pinigų, nes jų mėnesio pajamos – vyro
neįgalumo ir valstybės pašalpos už vaikus sudaro vos 600 litų.
A.Senulienė pagalbos kreipėsi į Kėdainių rajono savivaldybę,
kurios teritorijoje yra registruota ir kur dar prieš keletą metų gyveno.
Pasak moters, Švietimo skyriaus darbuotojai į nelaimę
patekusiai šeimai stengėsi padėti kaip įmanydami – sutvarkė dokumentus,
reikalingus palaidoti sūnų ir gauti pašalpas. Tačiau 5200 litų už kūno parvežimą
pažadėjo tik po laidotuvių, nes esą tik tokį pagalbos eiliškumą numato Lietuvos
įstatymai – parama neskiriama, kol negaunamas mirties liudijimo originalas.
„Darbuotojai labai geranoriškai mums padėjo, bet jie nieko
negalėjo padaryti, nes tokie įstatymai, o savų pinigų juk nedalins. Socialinio
skyriaus vedėja susilaužė ranką, bet, ir turėdama biuletenį, atėjo į darbą mums
pagelbėti. Ji patarė pasiskolinti reikiamą sumą, o paskui valstybė padengs
pervežimo išlaidas. Sakė, kad galbūt pinigus atgausime per tris mėnesius, o gal
– ir per pusmetį“, – pagalbą prisiminė A.Senulienė.
Po šios žinios moteris pradėjo ieškoti bendrovės, kuri sūnaus
palaikus galėtų parvežti skolon.
Pinigus skolinosi
Nelaimėje atsidūrusiai A.Senulienės šeimai pagelbėti sutiko
palaikų vežimu užsiimanti viena Kauno bendrovė. Ji Vaido kūną iš Didžiosios
Britanijos pasisiūlė parvežti už 8 tūkstančius litų ir tai daryti sutiko avansu,
su sąlyga, kad pinigai bus sumokėti per mėnesį.
Ši paslauga šeimai galėjo kainuoti dar brangiau, nes būtų
patiems tekę vykti į Didžiąją Britaniją, bet mirusio Vaido sesuo sutvarkė
dokumentus, pasiskolino pinigų.
„Neturėjome nė lito, įnešėme avansu pusantro tūkstančio litų,
juos parsiuntė Anglijoje gyvenanti dukra, ir puolėm ieškoti likusios sumos. Sūnų
parvežė cinkuotame karste, todėl reikėjo aprengti, pašarvoti“, – prisiminė
moteris.
Paskolinti pinigus ir padėti sutiko giminės ir net nepažįstami
žmonės, kai sužinojo, kokius sunkumus išgyvena šeima. Po dviejų savaičių
biurokratinių procedūrų – dokumentų tvarkymo Lietuvoje ir Anglijoje, jų vertimo
pagaliau pavyko parsivežti sūnaus palaikus.
Prie aštuonių tūkstančių litų parvežimo išlaidų prisidėjo dar
trys tūkstančiai litų – tiek teko mokėti už dokumentų tvarkymą ir laidotuves.
Nors tūkstantį litų kompensavo valstybė – skyrė pašalpą, tačiau iš viso buvo
išleista 10 tūkstančių litų. Ši suma nelaimę išgyvenusią šeimą įklampino į
skolas.
A.Senulienė apgailestavo, kad sūnus, išvykęs dirbti į Didžiąją
Britaniją, neapsidraudė savo gyvybės, nes draudimas būtų padėjęs pagelbėti
parvežant jaunuolio palaikus ir šeimai nebūtų kilę tiek rūpesčių.
„Galėtų pagelbėti draudimas. Bet juk tokios nelaimės nelauki ir
nežinai galimų pasekmių, todėl apie tai net nesusimąstai. Pirmiausia turi
apsidrausti nors paprastu sveikatos draudimu, kuris galiotų užsienyje. Atsitikus
nelaimei tai būtų nemaža paspirtis“, – kalbėjo A.Senulienė.
Nusivylė valstybe
Moteris teigė, kad labiausiai šioje istorijoje ją nuvylė
valstybės požiūris į vargingai gyvenančius piliečius.
„Valstybė galėtų padėti – sumokėti avansą, kad nereikėtų
galvoti, iš kur ir kaip gauti pinigų atsiskaityti už kūno parvežimą. Juk ta suma
vėliau vis tiek atitektų valstybei. Galėtų būti kaupiamas specialus fondas, iš
kurio būtų mokama“, – samprotavo nelaimės prislėgta motina.
A.Senulienę nustebino ir tai, kad valstybei už palaikų
pargabenimą tenka sumokėti 21 proc. pridėtinės vertės mokestį.
„Mokėjome dviejų tūkstančių litų PVM. Išeina, kad valstybė net
iš nelaimės pelnosi. Parsivežu savo mirusį vaiką, o dar moku valstybei už tai.
Bendrovė imtų mažesnius pinigus, jei nereikėtų mokėti to mokesčio“, – mano
moteris.
Sūnaus netekusi motina pagalbos kreipėsi ne tik į valstybines
įstaigas, bet ir į privačius rėmėjus. Vienas iš tokių – Viktoro Uspaskicho
žmonos Jolantos labdaros fondas „Viltis – „Vikonda“.
Apie pokalbį su šio fondo atstovais A.Senulienė tvirtino net
nenorinti prisiminti, nes šie pagalbos pasiūlė ieškoti Didžiojoje Britanijoje.
„Kreipėmės į fondą, manėme, kad padės. Atsinešėme dokumentus,
įrodančius, kiek esame skolingi. Fondo įgaliotinė mums pradėjo aiškinti, kad
paprašytume anglų pagalbos, nes jie turi gilias labdaros tradicijas. Labai
skaudu, kad fondo atstovai, kurie skelbiasi besirūpinantys vargstančiais
žmonėmis, taip elgiasi“, – stebėjosi A.Senulienė.
Moteris teigė, kad labdaros fondo atstovų žodžiai pagalbos
tikėtis iš anglų išsipildė, nes apie 2400 litų Vaido laidotuvėms surinko jo
kolegos britai.
Šeimą nemaloniai nustebino ir kunigo elgesys. Už sūnaus
laidotuvių apeigas dvasininkui padavusi 100 litų, A.Senulienė išgirdo, kad tiek
neužteks – reikia dar šimtinės.
„Jis juk žinojo, į kokią padėtį patekome, bet vis tiek paprašė
sumokėti papildomai“, – nusivylimo kunigo elgesiu neslėpė A.Senulienė.
Plačiau skaitykite 2010 m. balandžio 2 d. „Sekundėje“.
Mantas TOMKŪNAS
A. Repšio nuotr. NESUPRANTA. Sūnaus netekusi
Stuomeniškių kaimo gyventoja A.Senulienė stebėjosi, kad valstybei už artimų
žmonių palaikų pargabenimą tenka mokėti pridėtinės vertės mokestį.
