Kokybė neberūpi
Kaimo parduotuves sunkmečiu gelbsti alaus mėgėjai, o
vadinamąsias „autolavkes“ – pensininkai. Žmonės atsisako skanėstų, mažiau
parduodama duonos, kruopų, prekybininkų prašoma ne kokybiškų, bet pigių maisto
prekių.
Nuo praėjusių metų kritus apyvartai kaime prekiaujantys
verslininkai tikina ir patys priversti gerokai susiveržti diržus, kad neatleistų
darbuotojų, dažniausiai – tų pačių kaimų gyventojų.
Apie 13 kilometrų nuo Panevėžio nutolusios Upytės parduotuvės
pardavėjos Jurgitos Andrikonienės teigimu, per pastaruosius metus perkama perpus
mažiau. Populiariausios prekės – stiprus, bet pigus alus, pienas ir jo
produktai.
„Nepasakyčiau, kad žmonės ko nors atsisakytų. Tiesiog ieško,
kas pigiau, į kokybę nebežiūri. Dabar noriai perkama ir dešra už 4 Lt, pirkėjai
neskaito jos sudėties, neberūpi, kiek tokiame produkte konservantų“, – paaiškino
pardavėja.
Pasak jos, seniūnijoms pradėjus dalyti maisto paketus mažas
pajamas gaunantiems gyventojams, ypač krito prekyba kruopomis.
„Net patys buvome nustebinti, kad kruopos nebepopuliarios.
Anksčiau jų kaip tik daug išpirkdavo“, – teigė J.Andrikonienė.
Mažiausiai pirkėjų kaimo parduotuvė sulaukia pirmadieniais, nes
savaitgaliais daugelis upytiečių važiuoja apsipirkti į Panevėžį. Pardavėjos
nuomone, į miestą pirkėjus vilioja ne mažesnės kai kurių produktų kainos, o
savotiška pramoga ištrūkti iš kaimo.
Ieško, kas pigiau
Keturiolikos parduotuvių tinklą rajone turinčio Panevėžio
vartotojų kooperatyvo direktorės Virginijos Sluckuvienės teigimu, sunkmečiu
kaimuose ypač krito elektros prekių ir indų pardavimas.
„Kaimo parduotuvėse, kaip ir visoje Lietuvoje, apyvarta
priklauso nuo perkamosios galios. Sumažėjus pajamoms į parduotuvę atėję žmonės
pirmiausia ieško, kas pigiausia“, – pažymėjo V.Sluckuvienė.
Apyvartos pagyvėjimas, pasak jos, ypač priklauso nuo sezoninių
darbų kaime. Kai savo miško turintys kaimiečiai pardavinėjo malkas, vos spėjo
suktis ir pardavėjos. Kito tokio pagyvėjimo prekybininkai tikisi rudenį, kai
žmonės parduos derlių.
Visais metų laikais parduotuvėse netrūksta tik alaus mėgėjų.
„Ne prekybininkas kaltas, kad žmonės geria, o jų pačių
mąstysena: kai blogai, griebiasi ne darbo, o taurės. Ir visą laiką taip
Panevėžio rajone buvo“, – mano V.Sluckuvienė.
Jos teigimu, sumažėjus apyvartai, kooperatyvui teko mažinti
etatus.
Ir būtinybė, ir pramoga
Atokių kaimų gyventojams vienintelė galimybė apsipirkti
negaištant visos dienos – kartą per savaitę užsukančios automobilinės
parduotuvės, žmonių vadinamos „autolavkėmis“. Kaimų vidury sustojantys
mikroautobusai su prekėmis kaimiečiams – ne tik būtinybė, bet ir pramoga.
„Ateina ir apsipirkti, ir pasišnekėti, kartais net apsipykstam.
Kol vieni perka, kiti sustoję šnekučiuojasi. Atrodo, nors viename kaime gyvena,
bet pasikalbėti susirenka prie „autolavkės“, – teigė Panevėžio, Kėdainių ir
Radviliškio rajonuose prekiaujančios automobilinės parduotuvės savininkė Pranutė
Lukašienė.
Tryliktus metus kaimo žmonėms kone į kiemą kartą per savaitę
prekes atvežanti verslininkė pastebi: nors jos klientai kitur neapsiperka,
tačiau nuo mašinos nueina su mažesniais krepšiais nei prieš kelis mėnesius.
Jos tikinimu, prekyba pastebimai krito praėjusių metų
pabaigoje, pasklidus žiniai apie sumažinamas senatvės pensijas.
Kaime prašo net kopūstų
Iš išsimėčiusių vienkiemių prie automobilinės parduotuvės
susirenkantys gyventojai, dažniausiai – pensininkai, pageidauja ne tik
būtiniausių prekių – duonos, aliejaus ar cukraus.
Kaimiečiai į krepšius krauna ir pieno produktus, šaldytą ar
rūkytą mėsą, užšaldytus koldūnus ar kotletus. P.Lukašienės užsiprašo atvežti
netgi obuolių ir raugintų kopūstų. Prieš gerą dešimtmetį sunkiai kas būtų
įsivaizdavęs, kad kaimo žmogus leis pinigus tokiems dalykams.
„Prieš trylika metų pradėję su vyru prekiauti į kaimą
neveždavom nei grietinės, nei kefyro, o dabar ir varškės dar reikia pridėti.
Mažai kas gyvulių belaiko. Pensininkai tam sveikatos nebeturi, o jaunimas
išvažinėjęs. Pusfabrikačiai irgi populiarūs. Viena gyvenanti senutė negi vargs,
kol pasigamins kelis didžkukulius, jai patogiau nusipirkti šaldytų. Vasarą labai
perka ledus“, – „Sekundei“ pasakojo verslininkė.
Kaimo žmogus apsiperka maždaug už 50–70 Lt. Už tiek pavalgyti
užtenka visai savaitei. Plačiau pinigines pirkėjai atveria prieš šventes, kai
laukia suvažiuosiančių vaikų su anūkais.
P.Lukašienė teigia iš prekybos atokiuose kaimuose turtų
nesusikraunanti, tik šeimą išmaitinanti.
„Geriau darbuotis sau, nei valdišką darbą dirbti už tokią
algą“, – mano verslininkė. Ji keturias dienas per savaitę paskiria važinėti po
rajonus.
Kaip tikino P.Lukašienė, jei ji dirbtų taip, kaip prekybos
centrų kasininkės, bankrotas būtų garantuotas.
„Kaimo žmogui būtina pasiūlyti, paklausti, to ar ano jam
nereikia. Gal artėjant Velykoms dažų kiaušiniams neturi, atvažiuos vaikai, gal
šokolado jiems pavaišinti reikėtų. Ne veltui sakoma, kad gera pardavėja 70 proc.
apyvartos parduotuvei padaro, o man reikia visų 100 proc.“, – verslo gudrybėmis
dalijosi P.Lukašienė.
„Numūčijo“ valdžia
Panevėžio rajono Mučiūnų kaimo vidury prie sustojusios
„autolavkės“ suėjusios gyventojos džiūgavo, kad bent P.Lukašienė jų nepamiršta.
Jei ne ji, mučiūniškiams tektų bent šešetą kilometrų kulniuoti iki artimiausios
parduotuvės Naujarodžių gyvenvietėje.
Autobusai į Mučiūnus seniai nebeužsuka, o žiemą žmonės jautėsi
tarsi gyventų pačiame pasaulio pakrašty – net greitąją būdavo sunku
prisikviesti, nes lėšas taupanti seniūnija neskubėdavo valyti kelio, vedančio į
vos devynias sodybas turintį kaimą.
Mučiūniškiai prisipažįsta nebeleidžiantys sau pasimėgauti parduotuvės į kaimą
atvežamais skanumynais.
Plačiau skaitykite 2010 m. kovo 30 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Neišlaidauja. Kartą per
savaitę atvažiuojančioje automobilinėje parduotuvėje kaimo žmonės apsiperka
vidutiniškai už 50 Lt. Už tiek pakanka prasimaitinti savaitę.
