Tikslas – vienas
Tironas – ne koks nors pabaisa. Jei gerai nusiteikęs, jis gali
būti linksmas ir malonus. Tačiau toks žmogus trokšta, kad visi šoktų pagal jo
dūdelę. Ir šiam savo įgeidžiui patenkinti nebūtinai griebiasi skandalų ar
smurto.
Psichologai tironus skirsto į tris tipus. Nors retai kada
žmogus priklauso tik konkrečiam tipui – dažniausiai turi ir kitos grupės
savybių.
Pirmam tipui priskiriami tie, kurie nori namiškius
kontroliuoti. Atrodo, kad be jų žinios ir plaukas nuo galvos neturi nukristi.
Kas, su kuo, kur ėjo, ką veikė? Su kuo draugauja vaikai? Nors jie pilnamečiai,
gyvena atskirai ir patys gali pasirinkti draugus. Kada iš darbo grįžo žmona?
Kodėl ji užgaišo net 15 minučių?! Klausimas „Kur buvai?“ tirono kontrolieriaus
bene mėgstamiausias. Viską jis turi žinoti, kitaip jaučiasi nuskriaustas.
Antram tipui priklauso tie, kurie savo artimuosius morališkai
smukdo, žemina. „Juk tu, tokia kvailė, be manęs prapultum“, „Kas gali tave,
nevykėlę, priimti į darbą“, – drebia žmonai. „Tu, debile, nieko gyvenime
nepasieksi“, „Toks pat asilas kaip ir motina“, – skaudžiai kerta vaikui, kuriam
kas nors nesiseka.
Nors kartais tironas tokias savo išvadas išsako švelniai.
„Nusiramink, juk pati žinai, kad tai – ne tavo jėgoms, tu paprasčiausiai nieko
nesugebi“, – „guodžia“ gyvenimo draugę. Tokie žodžiai tironui – tikra atgaiva.
Taip jis tarsi pasididina vertę savo paties akyse. Juk tikslą turi vieną:
įtikinti moterį, kad ši be jo pražūtų.
Trečias tironų tipas – tie, kurie į darbą paleidžia kumščius.
Statistika teigia, kad nuo tokių despotų dažniausiai kenčia visa šeima – ir
žmona, ir vaikai. Ūmaus būdo, nesivaldantis žmogus įtūžio valandėlę savo pyktį
išlieja ant aplinkinių. Alkoholis, narkotikai agresiją tik sustiprina.
Namų tironas paprastai žiaurus tik silpnesniems artimiesiems.
Toks žmogus vargu ar duos atkirtį prie jo gatvėje prikibusiam chuliganui. Juk
tironas dažniausiai yra bailys.
Pavojaus signalas
Nors pažinties pradžioje tironai sugeba užsimaskuoti ir atrodo
kaip svajonių jaunikiai, kai kurios merginos juos atpažįsta ir nuo tokių bėga
tarsi nuo maro. Rimtas pavojaus signalas gali būti netgi klausimas: „Kur buvai?
Kodėl pavėlavai net penkias minutes?“
Tačiau nereta patenka į spąstus. Štai pokalbis mobiliuoju
telefonu: „Kur esu? Juk perspėjau tave, kad susitiksiu su draugėmis. Kokie
vaikinai?! Sėdim visos pas Rūtą, kavą gurkšnojam ir plepamės. Tikrai – tik
moteriška kompanija. Nėra jokių vyrų. Garbės žodis, patikėk! Juk senokai su
draugėmis nesimačiau, turim apie ką pakalbėti. Čia tik mes, moterys. Net mintis
nešovė tavęs apgaudinėti.“ Ir teisinamasi dar kokį pusvalandį.
Taip ir norisi tokiai naivuolei pasakyti: kuo greičiau baik
pokalbį ir santykius su tokiu vyru, kitaip teisinsiesi, kol išseks kantrybė. Juk
despotas nepakęs, kad moters dėmesys nors retkarčiais būtų skirtas tėvams,
draugėms, o ne visąlaik jam. Net ir darbe privaloma galvoti tik apie jį.
Tokia kontrolė – nepasitikėjimo savimi ženklas. Tironas
paniškai bijo, kad moteris gali sutikti kitą žmogų, kur kas vertesnį meilės nei
jis, todėl stengiasi sudaryti visas įmanomas kliūtis, priversti nusižiūrėtą auką
jam besąlygiškai paklusti.
Iš pradžių toks elgesys glosto savimeilę: jei pavydi, vadinasi,
myli. Žinoma, tokio tipo vyras pasirenka tam tikrą moterį. Ne tą, kuri
nesileidžia žeminama, o tą, kurios jausmais galima manipuliuoti. Juk tironas
siekia vieno: visiškai nuslopinti moterį kaip asmenybę ir ją valdyti.
Manipuliuoja jausmais
Valdyti dažniausiai galima tokią moterį, kuri savo šeimoje matė
panašius santykius. Nuo mažens mergaitė įsitikinusi: vyras turi būti valdovas, o
moteriai tenka jo klausyti ir elgtis taip, kaip liepiama. Ir suaugusi
nesąmoningai ieško tokio, kuriam galėtų parodyti savo nuolankumą – įžūlaus vyro,
kuris žemina kitą žmogų.
Tirono vergijon neretai patenka turinčiosios aukos
psichologiją. Despotas greitai pajunta savo valdžią ir ja naudojasi. Tokie
stipriosios lyties atstovai manipuliuoja moterų troškimu būti reikalingomis,
pagelbėti, globoti.
Moteris dažniausiai stengiasi pateisinti tirono išpuolius: jo
vaikystė nebuvo lengva, jo niekas nemylėjo, jis daug dirba, pavargsta, darbe
patiria stresą – kaltina visą pasaulį, tik ne savo vyrą. Ir sau pasižada kitą
kartą būti geresnė, atidesnė, nuolankesnė, kad tik jo nesupykdytų.
Tačiau despoto pykčio priepuolis gali prasidėti visai
netikėtai. Ne tokia intonacija ištartas žodis, kažkoks įtartinas žvilgsnis, ne
vietoje padėtas daiktas – norint apkaltinti kitą, priežasčių galima rasti
tūkstančius.
Audringas barnis neretai baigiasi moters ašaromis ir vyro
priesaika amžinai mylėti. Ir moteris nurimsta. Iki kito karto.
Tačiau yra taisyklė: sadistinius polinkius galima realizuoti
tik su tuo, kuriam jie priimtini. Tad jeigu moteris nėra mazochistė, ji greitai
ras atkirtį – nutrauks su sadistu bet kokius santykius.
Moteriai kartais sunku suvokti, kodėl jos išrinktasis, nors
prisiekinėja ja mylintis, būna toks atgrasus. Žinantys, kokie santykiai šeimoje,
artimieji jai stengiasi atverti akis. „Jis tave nuolat žemina“, – sako. Tačiau
auka to pripažinti nenori: „Jūs man pavydite. Jis – geras žmogus, tik jo
charakteris savitas.“
PARENGĖ L.ŽUKAITĖ
