Prie suskilusios geldos
„Atleisk ir suprask – negaliu palikti savo šeimos. Jei būčiau
viena… Ne, nieko nesakyk, išklausyk. Vakar išdrįsau prisipažinti vyrui.
Bemiegė naktis, ašaros ir pažadai viską pradėti iš naujo.
Mes išliejome vienas kitam nuoskaudas, per penkerius santuokos
metus taip nuoširdžiai nebuvom kalbėjęsi. Atleisk, nebėra jėgų savęs dalinti tau
ir jam. Pavargau nuo melo. Mes pabandysime gyventi kitaip. O tu grįžk pas savo
žmoną ir sūnų. Ji – protinga moteris. Gal įstengs pamiršti skriaudą. Kaip ir
mano vyras… Atleisk. Suprask.“
Trenkiau telefoną, rožes sugrūdau į šiukšlių kibirą. Tas rožes,
kurias Valentino dienos ir mūsų naujo gyvenimo proga būčiau dovanojęs Mildai.
Nužvelgiau taip kruopščiai, kaip tik mokėjau, padengtą stalą, į taurę įsipyliau
vyno.
Priėjau prie lango. Pasijutau toks vienišas ir apgailėtinas.
„Žilė galvon – velnias uodegon“, – prisiminiau uošvės sviestus
žodžius, kai ji sužinojo, kad palieku Astą. Gal man, neseniai sulaukusiam
keturiasdešimties, iš tiesų prasidėjo ta vadinamoji vidutinio amžiaus krizė?
Ką veikiu tame išsinuomotame bute? Kaip jame gyvensiu vienas,
be Mildos? Juk čia viskas svetima. Net ir vaizdas už lango kažkoks atgrasus. O
pro savo kambario langą matomi bažnyčių bokštai mane nuramindavo, kai sūnus
sirgdavo ar darbe užgriūdavo nemalonumai, įkvėpdavo tikėjimo, kad viskas
susitvarkys.
Savas kambarys, sava šeima… Milda nenori palikti tai, kas
sava… Jaučiausi tarsi būčiau ta pasakos senė prie suskilusios geldos.
Baugu visko netekti
Su Asta esame susituokę dešimt metų. Nors baigėme skirtingas
aukštąsias mokyklas, mūsų specialybė tokia pati, aš ir mano bendraamžė žmona
dirbame toje pačioje sferoje, tik kitose darbovietėse.
Kadangi interesai vienodi, visada turėjome apie ką pasikalbėti.
Padėdavau Astai spręsti kai kuriuos darbinius klausimus, o ji vertino mano
profesionalumą ir manimi motiniškai rūpinosi. Septynmetis sūnus, katė ir vėžlys
– tokia mūsų šeima.
Asta žino, kad turiu kitą moterį. Visi pragaro ratai jau
pereiti – ašaros, isterija, priekaištai, grasinimai nusižudyti.
Ne kartą iš spintos buvo išmetusi mano drabužius, bet kai tik
pradėdavau juos krautis į krepšius, puldavo atsiprašinėti, maldaudavo pagalvoti
ne tik apie save, bet ir apie sūnų. Mūsų mažylis dažnai sirgdavo, ir aš,
nenorėdamas jo skaudinti, pasilikdavau.
Išsiskyrimą vis atidėliojau. Astai ir sūnui reikia laiko
apsiprasti su mintimi, kad gyvensime atskirai, – taip aiškinau, kodėl delsiu,
Mildai. Tik dabar išdrįstu pats sau prisipažinti, kad bijojau permainų.
Su Asta daug dirbome, įsirengėme jaukius namus, susitvarkėme
jos senelių paliktą sodybą užmiestyje. Taigi baugu buvo visko netekti.
Ir ne tik namų. Tikriausiai pasąmonėje kirbėjo mintis, kad,
palikus Astą, nebebus to rytinio pasisėdėjimo prie kavos puodelio (abu esame
„vyturiai“, todėl anksti keldavomės), vakaro pokalbių, šeštadieninių visos
šeimos pasivaikščiojimų, sekmadienio pietų su mudviejų tėvais. Viskas buvo taip
įprasta, kad tapo gyvenimo dalimi. O Asta – irgi mano gyvenimo dalis. Juk mes
kartu apie trylika metų – beveik trejus metus iki susituokdami draugavome. Ir
per tą laiką visada ja buvo galima pasitikėti, žinojau: kad ir kokia nelaimė
atsitiktų, žmona manęs neapleis. Kaip pasielgtų Milda – nežinia.
Naujo gyvenimo viltis
Gyvenau draskomas prieštaringų jausmų. Jaučiausi įskaudinęs
brangius žmones – tėvus, sūnų, žmoną. Bet mylėjau Mildą ir neturėjau jėgų tos
meilės atsisakyti.
Guodžiausi bent tuo, kad buvau atviras Astai ir laikiausi duoto
žodžio. Prieš vestuves buvome pasižadėję nemeluoti vienas kitam, jei tarp mūsų
įsimaišytų kitas žmogus. Tiesa, prisipažinau ne iš karto…
Dabar suprantu, kaip sunku buvo Astai. Švelni, nuolaidi mano
žmona kartais tapdavo tikra furija.
Tada viskas ją nervindavo – ne taip batus pasidėjau, ne tuos
produktus nupirkau, naktį knarkiau ir ji negalėjo pailsėti, sūnumi visai
nesirūpinu, nes man vaikas – buvęs nebuvęs, juk įsitaisiau jauną meilužę ir
reikia jos užgaidas tenkinti.
Tomis įsiūčio valandėlėmis namai aidėdavo nuo jos riksmų, sūnus
įsmukdavo į savo kambarį, aš įsėlindavau į savąjį. O kartą, man vėliau grįžus iš
darbo, tėškė: ką pasirenki – sūnų ar tą savo ištvirkėlę? Ir septynmečiam
berniukui pradėjo pasakoti, koks niekšas jo tėvas.
Tada pasiėmiau keletą būtiniausių daiktų ir trenkiau durimis.
Dvi naktis permiegojau pas pusbrolį. Bet Asta paskambino man į darbą – susirgo
vaikas.
Susitikome ligoninėje, iki sutemų pabuvome prie sūnaus ir kartu
grįžome namo. Abu vengėme kalbėtis apie savo santykius, apie tolesnį gyvenimą.
Atrodė, kad esame svetimi žmonės, kuriuos likimas per klaidą suvedė kartu vargo
vargti.
Turėjau dar savaitę atostogų, jas pasiėmiau sūnui grįžus iš
ligoninės. Per tas praleistas su juo dienas supratau, kad reikia apsispręsti.
Nebebuvo tų rytinių pasisėdėjimų ir vakaro pokalbių, namuose
jaučiausi tarsi vagis – pasiglemžiau iš savo artimųjų ramybę. Miesto pakraštyje
išsinuomojau butą. Susirinkau savo drabužius, kai kuriuos daiktus. Vyliausi su
Milda pradėti naują gyvenimą.
Trumpa idilė
Milda buvo mano atgaiva. Jauna, linksma, savarankiška moteris.
Iš manęs nereikalavo nieko. Juk ir pati buvo ištekėjusi, tėvai augino ketverių
metų jos sūnelį. Mat ji dirbo pamainomis, o vyras dažnai išvykdavo į
komandiruotes.
Susipažinome per mano bendradarbio gimtadienį. Asta, savo tėvų
pavadinta, su sūnumi išvažiavo savaitgalį praleisti sodyboje, nors abu ketinome
nueiti pasveikinti Audriaus. Taigi patraukiau vienas. Bet vienišas nesijaučiau –
draugų kompanijoje buvo linksma.
Šeimininkei padėjo žavi mergina. Pasirodo, ji – Audriaus žmonos
sesuo. Išsikalbėjome, ją palydėjau į namus.
Grįždamas į savo butą prisiminiau tuos laikus, kai lydėdavau
Astą. Nežinau kodėl, bet pasidarė liūdna.
Kelis kartus Audrius man perdavė linkėjimus nuo Mildos. Buvo
malonu, kad mane prisimena. Maždaug po mėnesio, baigęs darbą ir eidamas prie
savo automobilio, vos neatsitrenkiau į Mildą.
Šnektelėjom, pasisiūliau pavėžėti iki namų. Kai atvažiavome, ji
pakvietė užeiti. Niekur neskubėjau, nes Asta su sūnumi buvo sanatorijoje.
Juokaudami ir draugiškai šaipydamiesi vienas iš kito išsivirėme spagečių ir
sėdome vakarieniauti. Kitą dieną vakarienę valgėme pas mane.
Taip prasidėjo mūsų romanas. Susitikdavome tai sodyboje, tai
Mildos namuose, tai pas jos draugę.
Kuo toliau, tuo brangesnė man darėsi ši moteris. Gal todėl,
kad, su Asta išgyvenus dešimtmetį, buvo įgrisusi monotonija. O Milda –
paslaptinga ir nenuspėjama.
Kai šventėme savo pažinties pusmetį, Milda prisipažino: tik
išvydusi mane pajuto tarsi kažkur po širdimi plazdėtų drugeliai ir suprato, kad
sutiko savo žmogų. Ji kelias dienas laukė manęs prie darbovietės ir, progai
pasitaikius, pasipainiojo man po kojomis. Tai buvo taip netikėta!
Kaskart vis labiau pavydėjau jos vyrui. Milda man pasakojo su
juo nesanti laiminga, paprasčiausiai paskubėjo ištekėti, nors abejojo savo
jausmais.
Vis dažniau garsiai pasvajodavau, kaip gerai būtų kasryt
pabusti vienas kito glėbyje, bet paskui, lyg ko išsigandęs, teisindavausi, kad
negaliu dabar palikti žmonos ir sūnaus. Ji man pritardavo.
Kai pasiūliau apsigyventi kartu, Milda nieko neatsakė, tik
įdėmiai pažvelgė į akis ir prigludo prie manęs. Susitarėme, kad Valentino dieną
sutiksime kartu ir jau niekada nesiskirsime.
Tačiau vienišas svetimame kambaryje stoviu prie svetimo lango.
EGIDIJUS
