Mokosi dėl lengvatų
Išsikvėpus pramonei, Panevėžio darbo birža atsigręžia į
amatininkus. Jau kitą savaitę pusę metų trukusius keramikų kursus baigs dvylika
bedarbių – buvusių technikų-technologų, laborantų, programuotojų, siuvėjų ir
kirpėjų.
Darbo biržos specialistai tvirtina, kad keramika sunkmečiu gali
tapti pragyvenimo šaltiniu, padėsiančiu ne tik užsidirbti duonai, bet ir
išgyventi šeimai. Smulkųjį verslą skatinami kurti bedarbiai vis dėlto tokias
specialistų prognozes vertina gana skeptiškai: praėjusį rudenį keramikų kursus
baigė dešimt panevėžiečių, tačiau iš šio amato verčiasi tik pora.
Molį minkanti Dalia Naudžiūnaitė iš Europos Sąjungos lėšų
išlaikomus Darbo biržos keramikos kursus lanko ne tam, kad išmoktų naujo amato.
Moteris pati galėtų jo pamokyti – turistų lankomiausiose vietose penkerius metus
pardavinėjo savo lipdytus molinius suvenyrus.
Darbo biržos kliente D.Nau-džiūnaitė tapo nuo praėjusių metų
liepos, kai išgyventi iš keramikos smulkiajai verslininkei tapo nebeįmanoma.
Katastrofiškai sumažėjus Lietuvos įžymybes lankančiųjų keramikei tiesiog
nebeliko pinigų susimokėti visų mokesčių. D.Naudžiūnaitė skaičiuoja: už tai, kad
galėtų dirbti, per metus valstybei turėjusi pakloti mažiausiai 4000 litų, tai
yra apie 300 Lt per mėnesį.
„Absurdiškiau ir būti negali: anksčiau aš valstybei mokėjau,
dabar jau pusę metų ji man moka pašalpą. Jei nebūtų reikėję atiduoti tokių
didelių mokesčių, būčiau toliau dirbusi, valstybei truputį mokėjusi. Kol nebuvo
pakelti mokesčiai, iš šito amato galėjau pragyventi, nors dirbau daug, po 10–12
valandų“, – pasakojo keramikė.
D.Naudžiūnaitė planuoja pasibaigus kursams vėl grįžti prie
buvusio amato. Moteris viliasi, kad šį kartą atseikėti duoklę valstybei bus kiek
lengviau, nes buvusiam bedarbiui pradedant verslą suteikiama šiokia tokia
parama.
Panevėžietė apskaičiavo, kad verslo liudijimas jai kainuos
gerokai pigiau nei mokesčiai „Sodrai“ ir Ligonių kasai.
Iš keramikos nepraturtėja
Pasak D.Naudžiūnaitės, nuo pat pradžios pradėti keramikos
verslą būtų sudėtinga, nes tam reikėtų nemenkų investicijų, vien krosnis
kainuoja apie 6000 Lt, už tik kelioms vazoms nulipdyti užtenkančio 20 kilogramų
molio būtina pakloti apie 20 Lt, pinigai reikalingi ir glazūrai, daugybei kitų
medžiagų. Kaip tikina D.Naudžiūnaitė, atskaičiavus mokesčius ir išlaidas
keramikas neužsidirba nė minimalaus atlyginimo.
„Mus ragina baigus kursus nebijoti rizikuoti ir kurti savo
verslą. Jau turiu susipirkusi keramikui reikalingą įrangą, bet kas iš to – vis
tiek atsidūriau Darbo biržoje“, – skeptiškai vertina galimybes bedarbė.
Moteris neslepia, kad ketinantiesiems susikurti pragyvenimo
šaltinį Darbo birža – menka patarėja.
„Nuėjau pasiteirauti, kokios galimybės pradedantiesiems, bet
aiškina taip, kad neįmanoma suprasti net ir kelis kartus klausiant. Gal jai ir
nereikia, kad suprastume? Kad galėtum pradėti verslą padedamas valstybės, reikia
labai daug pinigų: reikalaujama turėti patalpas, sukurti darbo vietų, mokėti
atlyginimus, gal tada ir gautum šiokią tokią paramą“, – išvadas daro
D.Naudžiūnaitė.
Galimybių išgyventi iš keramiko amato neįžvelgia ir
panevėžietis 23 m. Arnas. Šaškes iš molio kursuose lipdantis vaikinas pripažįsta
planuojantis pradėti verslą, tačiau – ne šios srities. Keramikos kursus bedarbis
pasirinko ne tam, kad puoselėtų planus pragyventi iš naujo amato. Pasak jo,
kurti molinius pačius įvairiausius dirbinius – suvenyrus, vazas, papuošalus –
tiesiog įdomu.
„Iš keramikos užsidirbti duonai gal ir galima, bet rimčiau –
tikrai neįmanoma“, – įsitikinęs vaikinas.
Rizikuoti nedrįsta
Keramikos paslapčių bedarbius mokanti Darbo rinkos mokymo
centro profesijos mokytoja Danguolė Svirplienė tvirtina, kad visi 12 grupės
mokinių galėtų tapti puikiais keramikais ir dirbti įmonėse.
Tačiau kiek šio amato besimokančių bedarbių iš jo pragyvens,
mokytoja nedrįsta prognozuoti.
„Perspektyvos liūdnos. Smulkusis verslas apkraunamas
didžiuliais mokesčiais, be to, brangsta energijos resursai. Esant tokiai
situacijai įmonės atleidžia darbuotojus, o jei taip atsitiktų, kad vėl atsirastų
darbo, žinoma, kad darbdavys verčiau priims jau pažįstamą savo buvusį darbuotoją
nei svetimą, nors ir labai gabų ir gerai parengtą“, – mano D.Svirplienė.
Plačiau skaitykite 2010 m. vasario 19 d.
“Sekundėje”
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. A.Repšio Neišgyveno. Penkerius
metus iš keramikos duoną valgiusi D.Naudžiūnaitė Darbo biržos kliente tapo
prispaudus mokesčiams ir katastrofiškai sumažėjus didžiąją dalį jos nulipdytų
suvenyrų išpirkdavusių turistų.
