Poroje – lengviau ir linksmiau
Slidu. Žilagalvis Steponas Plėštys savajame delne spaudžia
žmonos Onos ranką, saugodamas, kad moteris neparkristų. Pažįstamo automobiliu iš
Krekenavos, kur jie abu lankėsi pas gydytoją, parvežti senoliai atsargiai
įveikia kelis metrus iki savo sodybos vaizdingoje vietoje Krekenavos
regioniniame parke.
Ir lengviau atsikvepia. S.Plėštys paleidžia savo gyvenimo
draugės ranką. Abu nuskuba kurti krosnies.
„Nesilankstyk, duok man tą malką“, – stengiasi iš vyro
pagriebti pliauską Ona. Bet šis nepaleidžia – galįs pakurti ir pats, tegu ji
pasiilsinti po kelionės.
Prašalaičiai, matydami ir svečioje vietoje taip vienas kitu
besirūpinančią porą, trauko pečiais: „Tarsi jaunavedžiai“, – galbūt pamano.
Iš tiesų taip ir yra. Praėjusių metų spalį Krekenavos Švč.
Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje S.Plėštys ant O.Malinauskienės piršto užmovė
vestuvinį žiedą. Jiedu prieš Dievą prisiekė vienas kitą mylėti ir rūpintis iki
gyvenimo galo.
„Kad tos nuotakos pirštai sugrubę“, – vis dar drovisi
O.Malinaus-kienė, ištekėjusi garbaus amžiaus. Tačiau širdyje kasdien dėkoja
Dievui, kad jai atsiuntęs Steponą.
Vyras irgi patenkintas: dabar trumpam kur išėjus iš namų
nebereikia kabinti ant durų spynos, o grįžus – jos nukabinti.
„Anksčiau viena diena man buvo kaip savaitė, o dabar, žiūrėk,
nepamatai, kai jau vakaras ateina“, –sakė jis.
O dar prieš metus kitus našliai S.Plėštys ir O.Malinauskienė
dievagojosi, kad baigs savo amžių vieni. „Galvojau, kam man reikia senatvėje
svetimos moteriškės. Ar „provotis“?“ – prisipažino krekenavietis.
O.Malinauskienė buvo įsitikinusi, kad tokio gero vyro, koks
buvo jos pirmasis, niekada nesutiks, todėl ir našlavo beveik 30 metų. Tik va,
taip kalbėdami senoliai nepabeldė tris kartus į medį.
Kai jiedu susipažino, beje, visai nesmagiomis aplinkybėmis,
sakė supratę, kad Dievo taip sutvarkyta, jog žmogui reikia poros. Nesvarbu, ar
tau 18 ar 80 metų – tas buvimas kartu vis tiek saldus.
Tik vyresniame amžiuje tai garsiai nevadinama meile, bet ar
svarbu?
Baisiausia liga – vienatvė
O.Malinauskienė ir S.Plėštys susipažino užpernai Krekenavos
slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje. Moteris gyveno čia esančiuose senelių
globos namuose, o vyriškis į ligoninę pateko susirgęs plaučių uždegimu. Su
pertraukomis jis Slaugos ligoninėje gulėjo kelis kartus, kol visai pasveiko.
Senoliai susitikdavo valgykloje ar prie televizoriaus. Iš
pradžių persimesdavo žodžiu kitu, o paskui vis ilgiau šnektelėdavo. Kai S.Plėštį
medikai išleido iš ligoninės, jis atvažiuodavo aplankyti savo draugės.
„Steponai, tu vienas ir Ona viena. Sueikite draugėn ir
gyvenkite. Ji moteris malonaus būdo, gera šeimininkė“, – viena S.Plėščio
pažįstama paragino jį nesnausti ir įspėjo, kad kas kitas iš panosės jam gali
nušvilpti tokią moterį.
Praėjusių metų rugpjūtį S.Plėštys pasiūlė S.Malinauskienei
gyventi kartu. Ji sutiko ir atsikraustė pas vyrą į jo namą gražioje, ramioje
vietoje netoli upės.
S.Plėštys ketverius metus po žmonos mirties juose gyveno
vienas. Nors senolį lankydavo ir juo rūpinosi dukra, sūnus ir suaugę anūkai, jis
jautėsi vienišas.
Klausydamasi vyro, pasakojančio apie ilgas vienatvės dienas,
O.Malinauskienė tik palinguoja galva ir ranka paglosto jam pečius.
„Man, Stepuk, buvo dar blogiau, nes aš – viena kaip pirštas“, –
sako moteris.
O.Malinauskienė su pirmuoju vyru vaikų nesusilaukė, nei seserų,
nei brolių neturėjo – buvo vienturtė.
Kai mirė sutuoktinis, ji liko gyventi su anyta jos namuose. Ten
gyveno ir jai mirus. Turėjo ūkį –laikė paukščių, gyvulių, rūpinosi daržu.
„Kol gyvenau su anyta, man buvo gerai. Abi pasikalbėdavome,
pasitardavome. Ji buvo labai gera moteris. Mudvi puikiai sutarėme“, – pasakojo
O.Malinauskienė.
Jos teigimu, vargai prasidėjo, kai pasiligojusi anyta persikėlė
gyventi pas dukterį, o paskui pasimirė.
Pas vieną sodyboje likusią O.Malinauskienę pradėjo lankytis
vietiniai chuliganai, jie reikalaudavo pinigų. Jie prieš močiutę ir ranką
pakeldavo. Kartą šeimininkę taip sumušė, kad teko gydytis ligoninėje.
Pasveikusiai O.Malinauskienei Krekenavos socialiniai
darbuotojai pasiūlė apsigyventi vietos senelių globos namuose. Moteris sutiko,
nes sako kitos išeities neturėjusi.
„Tie banditai mane vieną dieną būtų užmušę“, – paaiškino ji.
Todėl 2002-aisiais atsikraustė gyventi į valdišką globos įstaigą.
Krekenavos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje
O.Malinauskienei viskas patiko. Moters teigimu, ten visi jai buvo labai geri –
ir jos kambario draugės, ir darbuotojai.
Tačiau O.Malinauskienė vis tiek jautėsi labai vieniša, nes jos,
skirtingai nei kitų senukų, niekas nelankė. Matydama, kaip kiti bendrauja su
vaikais, anūkais ar giminaičiais, ji susirasdavo kur kampelį, kad galėtų niekam
nematant paverkti. Sako, ašaros pačios plūsdavusios.
Neleido gyventi nuodėmėje
Kai O.Malinauskienė susipažino su S.Plėščiu, daugiau
nebesigraudino. Moteris sakė, kad jis iškart užpildė širdyje buvusią tuštumą.
Todėl nedvejodama persikraustė pas draugą, nors su juo pažįstami buvo mažiau nei
metus.
„Mačiau, kad geras žmogus“, – paaiškino senolė.
Kad vyras iš tiesų doras, ji sprendė ir iš to, jog šis su savo
amžinatilsį pirmąja žmona pragyveno daugiau kaip 50 metų. O.Malinauskienei
patiko, kad būsimasis gyvenimo draugas nekilnoja stikliuko, yra tvarkingas,
pasitempęs.
„Jaunystėje išlenkdavau, dabar jau tokie dalykai neberūpi“, –
valiūkiškai mirktelėjo traktorininku daug metų dirbęs S.Plėštys.
Jis sakė vertinąs, kad Ona ramaus, malonaus būdo, gera
šeimininkė. Vyrui didelis pliusas, kad jo moteris nemėgsta liežuvauti.
S.Plėštys ir O.Malinauskienė neslepia, kad planavo gyventi
nesusituokę. Jiedu svarstė, kad sulaukus garbaus amžiaus nebepatogu vestuves
kelti. Bet Krekenavos bažnyčios kunigas Petras Budriūnas senolius sugėdino:
nedera gyventi nuodėmėje.
O.Malinauskienė, būdama senelių globos namuose, kunigui
patarnaudavo, kai jis atvažiuodavo laikyti mišių, dalyvaudavo bažnyčios
procesijose. S.Plėštys – irgi praktikuojantis katalikas.
Pasitarę jie nutarė paklausyti kunigo. Ona susiieškojo savo
daug metų nebenešiotą vestuvinį žiedą, o Steponas nusipirko naują, nes senojo
neberado. „Ne auksinį, paprastą pirkau“, – šypsojosi senukas.
Kunigas jaunavedžius savo automobiliu nuvežė į bažnyčią, o po
Santuokos sakramento parvežė namo.
Garbaus amžiaus poros liudytojais buvo zakristijonas Gediminas
Kaspariūnas ir bažnyčios patarnautoja Marijona Mickutė.
S.Plėštys, paklaustas, ar jo vaikai ir anūkai neatkalbinėjo jį
nuo vedybų, patikino, kad artimieji nieko prieš neturėjo.
„Dar anksčiau mane anūkė ragino susirasti kokią savo amžiaus
moterį, kad linksmiau būtų gyventi“, – pasakojo pensininkas.
Pasiteiravus, kaip sutaria su vyro artimaisiais,
O.Malinauskienė net nustebo: „Dėl ko mums bartis?“
Senoliai svarsto, kad gerai, jog susituokė bažnyčioje. Prieš
žmones dabar ne gėda, o tai kalbėtų, kad susidėję gyvena.
Tačiau kai tik abu pagalvoja apie savo amžių, nesusilaiko ir
netveria juokais.
„Dar Steponas vis „pašposija“, – išsitaria Ona, bet neišduoda, kokie tie jos
vyro juokeliai.
Plačiau skaitykite 2010 m. vasario 13 d. “Sekundėje”.
Inga SMALSKIENĖ
Nuotr. Dviese. Neseniai susituokę
aštuoniasdešimtmečiai S.Plėštys ir O.Malinauskienė džiaugiasi kiekviena kartu
pra-leista diena.
