Pinigų mažiau, bet proto daugiau
Visų keikiamas sunkmetis į šalies maisto rinką atneša ir tokių
permainų, kurios vartotojams išeis tik į sveikatą. Taip teigia mitybos
specialistai, stebėdami pastaruoju metu sparčiai kintančius gyventojų
įpročius.
Turėdami mažiau pinigų žmonės labiau galvoja, kokį maistą perka
ir ką valgo. Per krizę poreikis kuo natūralesnių maisto produktų tik auga.
Pasiūla – taip pat.
Lietuvoje tarsi grybai po lietaus dygsta ūkininkų krautuvėlės,
kuriose galima nusipirkti privačiuose ūkiuose išaugintų gyvulių ir paukščių
mėsos, pieno produktų, duonos ir konditerijos gaminių, daržovių, vaisių,
uogų.
Manote, kad daugiau jau nebėra kuo išplėsti vadinamo naminio,
sveiko maisto asortimento?
Klystate. Šiame versle dar yra ne viena niša. Pavyzdžiui, kad
ir rankomis daryti koldūnus.
Panevėžio rajono ūkininkas Arūnas Čimolonskas savo rudenį
atidarytame turguje Ramygalos gatvėje prekiauti naminiais koldūnais pradėjo tik
prieš tris savaites, bet jau nespėja patenkinti paklausos.
O bendrovės „Panevėžio eglė“ koldūninė virtinukus gamina jau
dešimt metų ir nesiskundžia, kad per krizę jų būtų nuperkama mažiau.
Naminių koldūnų gamintojai sako, kad sėkmės paslaptis paprasta:
jie suderino du žmonių poreikius – valgyti skanų, naminį maistą ir sutaupyti
laiko.
Beje, lipdyti koldūnus namuose gaili laiko ne tik dirbančios
moterys. Tiek į bendrovės „Panevėžio eglė“, tiek į A.Čimolonsko turgų
apsirūpinti jais ateina ir senoliai. Tiesa, pastarieji perka nedaug.
Per dieną – tūkstantis
A.Čimolonsko turguje pirkėjai gali stebėti, kaip gaminami
naminiai koldūnai. Patalpoje su stikline siena mikliai sukasi maisto gamybos
specialistė ponia Gitana.
Tešla suminkoma ir iškočiojama specialiais aparatais. Jau
iškočiotą tešlą ji kloja ant stalo, spaudžia apskritimus, deda įdarą ir daro
apvalius, vidutinio dydžio virtinius.
Turgaus vadovė Ingrida Šalkauskienė sakė, kad kol kas gaminami
virtiniai tik su mėsos įdaru. Mėsa čia pat sumalama, beriama druskos, kvapiųjų
ir juodųjų pipirų, paskaninama svogūnais.
Ką tik pagaminti koldūnai dedami į vitriną. Juos dažniausiai
perka aplinkinių namų gyventojai, nes jiems netrunka parsinešti namo ir nereikia
baimintis, kad koldūnai sulips.
„Neatšaldytus koldūnus ypač mėgsta pagyvenusios moterys. Jos
perka nedaug – po šešis ar aštuonis. Giria, kad jie ne prastesni, nei jų pačių
namuose daryti“, – „Sekundei“ pasakojo I.Šalkauskienė.
Negreit vartoti koldūnui dedami į maišelius ir į šaldiklį.
Pašnekovės tikinimu, naminiai koldūnai gali jame būti du mėnesius.
Tačiau paprastai pirkėjai nelinkę jų ilgai laikyti šaldytuve,
nes koldūnų gamintoja ponia Gitana viena nebespėja suktis, nors dirba sparčiai.
Per dieną ji pajėgi pagaminti iki 30 kilogramų koldūnų.
„Nulipdau maždaug apie tūkstantį“, – sakė moteris.
Ponia Gitana tikino, kad gaminti koldūnus nėra nuobodus darbas.
Ji ir anksčiau šiuo patiekalu dažnai palepindavusi namiškius, tik, žinoma, ne
tokiais kiekiais darydavusi.
„Pirmomis dienomis, kai pradėjome prekiauti rankų darbo
koldūnais, pirkėjai buvo atsargūs. Pirko tik po puse kilogramo, dabar prašo
vieno ar dviejų kilogramų“, – paaiškino moteris.
I.Šalkauskienė mano, kad didelę koldūnų paklausą lemia ir
protinga kaina – 12 litų už kilogramą.
Turgaus vadovė teigė, kad netrukus koldūnų mėgėjams jie
pasiūlys ir naminių spirgučių, juos namuose tereikės tik pasišildyti. Taip pat
galvojama pradėti gaminti virtinius su varškės, bulvių įdarais. Ir varškė, ir
bulvės, supranta, bus naminės – ūkininkų.
Nepasiteisino tik rusiški koldūnai
„Panevėžio eglės“ vadovui Stanislovui Latvėnui mintis gaminti
ir pardavinėti naminius koldūnus į galvą šovė prieš dešimtmetį, dar tais
laikais, kai natūralaus maisto kulto nebuvo. Verslininkas neslepia idėją
parsivežęs iš Rusijos.
„Šioje šalyje rusiški koldūnai yra nacionalinis patiekalas. Jie
iš tiesų labai skanūs. Pamaniau, kad šis gaminys turėtų būti paklausus ir pas
mus, Lietuvoje“, – darbo pradžią prisiminė S.Latvėnas.
Tiesa, pamėginęs gaminti rusiškus koldūnus jis greitai tos
minties atsisakė. Mat žmonės tiesiog jų neįpirko.
„Rusiški koldūnai specifiniai – juose mėsos sulig kumščiu, o
tešla plonutė. Kai daugiau įdaro, ir kaina didesnė“, – paaiškino S.Latvėnas.
Taigi teko prisitaikyti prie lietuvių kišenės ir skonio. Iš
pradžių buvo gaminami koldūnai su tradiciniais – mėsos, varškės, bulvių –
įdarais. Dabar pirkėjams pateikiami devynių rūšių, be jau minėtųjų, yra su
kepenėlėmis, vištiena, plaučiais, grybais, varške ir razinomis, varške ir
spirgučiais – vadinamieji žemaitiški. Jų kilogramo kaina – nuo 11 iki 17
litų.
Virtiniai gaminami tik rankomis – pradedant tešlos minkymu,
baigiant kraštų lankstymu. „Pažiūrėkite, kokie raumenys“, – juokauja jau
ketverius metus diena iš dienos koldūnus lipdanti virėja Nida Senvaitienė. Per
dieną ji pagamina nuo 20 iki 30 kilogramų koldūnų, vidutiniškai – apie 600.
Virtiniai su skirtingu įdaru – vis kitokių formų. Pavyzdžiui,
su mėsa – apvalūs, su varške – šakute įspaustais krašteliais ir kt.
Pasak koldūnų gamybos meistrės, pirštų miklumas atsiranda
laikui bėgant.
„Pirmą kartą prie tokio darbo pristatytas žmogus plušės visą
dieną, kol pusšimtį pagamins. Man, kaip sakoma, nuo „a“ pradėti nereikėjo. Prieš
tai dirbau konditere, be to, namuose dažnai gaminau virtinius“, – pasakojo
ji.
S.Latvėnas juokavo koldūnų gamintojai draudžiantis pyktis su
vyru.
„Jeigu į darbą ateis pikta, nepagamins skanių. Suirzęs žmogus
negali skaniai pagaminti maisto“, – rimtai patikino „Panevėžio eglės“
vadovas.
Atsparūs krizei
Pasak verslininko S.Latvėno, per dešimt metų nėra buvę, kad
nebūtų koldūnų paklausos.
„Krizė labiau atsiliepė konditerijos gaminiams. Pernai prieš
Kalėdas ir Naujuosius, palyginti su ankstesnių metų tuo pačiu laikotarpiu,
tortų, pyragų, sausainių pardavimas sumažėjo 20–25 procentais. O virtinius perka
panašiai kaip ir anksčiau“, – pasako S.Latvėnas.
Plačiau skaitykite 2010 m. vasario 11 d.
“Sekundėje”
Inga SMALSKIENĖ
Nuotr. A.Repšio Pranašumas. Rankomis pagamintų
koldūnų gerbėjai tikina, kad jie skanesni nei pagaminti pramoniniu būdu.
