Žymiausi kleptomanai
Kleptomanija (iš graikų kalbos „klepto“ – vagiu ir „mania“ –
beprotybė, aistra) – liguistas potraukis vogti. Vagystė dažniausiai būna
impulsyvi, bet kartais ji suplanuojama iš anksto.
Atrodo, kad kleptomanija tampa profesine Holivudo įžymybių
liga. Pasaulyje nuo jos kenčia vienas iš dešimties tūkstančių žmonių, o tarp
žvaigždžių vos ne kas trečias – kleptomanas.
Leonardas Dikaprijas vagia riešutus iš prekybos centro, Uma
Turman – pieštukus, Vinona Raider gvelbia viską, kas po ranka pakliūva. Ji buvo
pagauta su įkalčiais – krūva 5 tūkstančių dolerių vertės drabužių ir
aksesuarų.
Karalienės Margo vyras Henrikas IV, amžininkų teigimu, dievino
svečiuose pavogti kokį nors niekniekį, o progai pasitaikius grąžinti daiktą
šeimininkui ir pasijuokti iš jo nepastabumo.
Tipiškas elgesys
Kleptomanai – tarsi kilnūs plėšikai: drąsūs, mėgstantys
rizikuoti, labai sąžiningi, nesavanaudžiai. Jie save ėsta ėda dėl kiekvienos
vagystės, tačiau niekaip negali atsispirti traukai ką nors pavogti.
Kleptomanui net brangus daiktas neturi jokios materialinės
vertės – jis neketina jo parduoti ar nešioti. Pavogtą daiktą su didžiausiu
malonumu kleptomanas saugos ir apžiūrinės, prisimindamas palaimą, kurią patyrė
jį vogdamas. Tokiu būdu kleptomanai atsikrato streso, vidinės įtampos, todėl ir
vėl vagia.
Vienas kleptomanas kiekvieną mėnesį eidavo į vyriškų drabužių
parduotuvę, matuodavosi kostiumą, ant jo apsivilkdavo savo drabužius ir
išeidavo. Per metus jis pavogė 12 kostiumų, visi kabėjo jo spintoje
sveikutėliai.
Kitas ligonis kolekcionavo kailines kepures. Policininkai,
atėję daryti kratos, stebėjosi, kodėl žmogus tų kepurių nepardavė. Juk nors už
pusę kainos jas pardavus buvo galima tiek visko prisipirkti. Kleptomanas
įsižeidęs atsakė, kad gauna gerą atlyginimą ir nebuvo jokio reikalo turėti
papildomų pajamų.
Ieškokite moters
Atlikdami didelį tyrimą Kanados mokslininkai sudarė statistinio
kleptomano psichologinį portretą. Tai 36-erių metų moteris, vagianti jau
šešiolika metų. Ji visuomet vagia viena, dažniausiai jai visiškai nereikalingus
daiktus, neturinčius jokios materialinės vertės.
Vargšelė iš visų jėgų priešinasi spontaniškam norui ką nors
pasisavinti, tačiau negali savęs įveikti. Prieš ką nors pavogdama ji junta
didelę nervinę įtampą (specialistai pataria jos atsikratyti seksu, bėgiojimu ar
pratimais sporto klube) arba didžiulį jaudulį, tarsi laukdama kokio nors
džiugaus ir itin reikšmingo įvykio, o po vagystės patiria begalinį
palengvėjimą.
Net ir pačios aistringiausios kleptomanės neina vogti kasdien –
pernelyg didelis krūvis psichikai. Pavogusios jos kurį laiką gyvena patirto
malonumo likučiais – kaip gavę dozę narkomanai.
Kleptomanams (jie sudaro beveik 5 procentus parduotuvių vagių)
būdinga žemas savęs vertinimas, vienišumo jausmas ir nesąmoningas keršto
troškimas. Todėl jie ir vadinami sąžiningais vagimis. Jie – įstatymų
besilaikantys piliečiai, tačiau negalintys nevogti.
Išeitis – psichoterapijos seansai, taip pat hormonų
sureguliavimas: hormonų audra kraujyje lemia ligos paaštrėjimą.
Universalus vaistas
Amerikiečiai mokslininkai pasiūlė kleptomanus gydyti
preparatais, naudojamais alkoholizmui gydyti. Juk šių būklių simptomai labai
panašūs.
Kaip ir alkoholikai, patologiški vagys labai gailisi dėl savo
poelgio, patiria kaltės jausmą, juos apima depresija, bandoma net žudytis.
Atitinkami vaistai nuramina, atpalaiduoja, gerina nuotaiką ir blokuoja vagystės
teikiamą malonumo jausmą, gimstantį galvos smegenų požievyje.
Aštuoni eksperimento dalyviai patvirtino: kol buvo taikoma
terapija, jiems pavyko kontroliuoti nesveiką potraukį vogti.
Parengė A. Kaminskienė
