Juodas skurdas
Prieš devyniolika metų besiveržiančius tankus stabdę laisvės
gynėjai skaičiuoja centus iki neįgalumo ar senatvės pensijų mokėjimo dienos, nuo
skurdo ginasi varstydami labdarą dalijančių organizacijų duris, tačiau jaučiasi
tokiais pat patriotais, kokie buvo 1991-aisiais.
Jei iškiltų pavojus Nepriklausomybei, jie neabejodami vėl stotų
prieš tankus.
Daugiau nei 600 laisvės gynėjų vienijančios Panevėžio Sausio
13-osios brolijos pirmininkė Aldona Klevečkienė skaičiuoja vos trečdalį narių,
išsiverčiančių be paramos.
Ne todėl, kad per porą Nepriklausomybės dešimtmečių būtų spėję
praturtėti.
„Jie – pensininkai, bet dar suduria galą su galu. Kiti liko
neįgalūs, po kruvinųjų sausio įvykių susirgo nervinėmis ligomis, vos bepakyla
nuo patalo. Turime keletą apdovanotųjų Sausio 13-osios medaliais. Ar galvojat,
kad jie gerai gyvena?“ –„Sekundei“ pasakojo A.Klevečkienė.
Varguolius šelpiančios draugijos pirmininkė Lietuvą mato
skurstančią, alkaną ir be vilties.
„Per šventes į dangų šaunantys fejerverkai, mirksinčios
girliandos, didžiuliai prekybos centrai neparodo realybės. Tikroji Lietuva –
kelias dienas nevalgiusios motinos, su vaikeliais ant rankų ateinančios prašyti
maisto, neįgalūs seneliai, einantys pasiskolinti pas kaimynus, nes pensijos
neužtenka susimokėti už butą ir vaistams. Juodas skurdas, vargstantieji nebeturi
jokio pasitikėjimo valdžia“, – mano A.Klevečkienė.
Gynėsi maldomis
Prieš devyniolika metų sausio 13-ąją A.Klevečkienė, kaip ir
daugelis, stovėjo rankomis susikibusių žmonių grandinėje prie parlamento.
„Stovėjau, nes žinau, kokia brangi laisvė ir kaip slegia jos
ilgesys“, – kalba dvylika metų tremtyje praleidusi moteris.
A.Klevečkienė nepamena nei tuomet meilę tėvynei kursčiusių
dainų, nei deginamų laužų ar karštos arbatos. Visa tai iš panevėžietės atminties
išstūmė bendros maldos ir dabar sunkiai įsivaizduojamos vienybės jausmas.
„Pasilikusieji parlamento viduje rengėsi apgulčiai – smėlio
maišus vilko į vidų, bet labiausiai bijojo, kad sovietai sraigtasparniais pro
stogą nepatektų. Buvo pasiruošta į priešus leisti vandens čiurkšles – Lietuva
gynėsi be ginklų, primityviais būdais ir maldomis“, – pasakojo A.Klevečkienė.
Sukruvinta vaikystė
Simboliška, kad pirmąja Laisvės gynėjų dienos auka tapo
panevėžietis Jonas Žiaunys – okupantų tankas sausio 11-ąją tyčia rėžėsi į jo
vairuojamą krovininį automobilį, vežantį žaislus. Nerūpestinga vaikystė liko
aplaistyta krauju.
Po įtemptos sausio 11-osios naktis į sausio 13-ąją atrodė rami.
Kai kurie parlamentarai po kelias dienas trukusio budėjimo netgi išėjo namo bent
jau nusiprausti, užkąsti, pailsėti.
Tačiau ramybė buvo apgaulinga. Pasak A.Klevečkienės,
susirinkusieji prie parlamento girdėjo šaltyje žvangantį metalą – okupantų
tankai judėjo Televizijos bokšto link. Pasitikti neprognozuojamų priešų
susirinkusieji dar bandė okupantams aiškinti esantys beginkliai.
„Sovietų armijos kariai buožėmis mušė beginklius žmones, tankai
pradėjo važiuoti tiesiai į minią, buvo paleisti šūviai. Nuo Televizijos bokšto
sklido triukšmas ir aimanos, o prie parlamento Lietuva meldėsi. Jokios baimės
nebuvo. Kai žmogus trokšta laisvės, neįsivaizduojat, kokia stiprybė ir drąsa
atsiranda“, – prisiminė panevėžietė.
Valgė dokumentus
Krauju aplaistytas 1991-ųjų sausis įtemptas buvo ir Panevėžiui.
Šalia miesto įkurtoje Pajuosčio SSRS karinėje bazėje nuolatos
kilo ir leidosi lėktuvai, miesto gatvėmis kartkartėmis grėsmingai važiuodavo
karinių sunkvežimių kolonos ir tanketės.
Savivaldybė dirbo paromis – buvo organizuojama miestui svarbių
objektų gynyba, ištisas naktis registruojami norintieji vykti į Vilnių saugoti
Televizijos bokšto, parlamento, Spaudos rūmų.
Sausio 13-osios naktį tūkstančiai panevėžiečių būrėsi Laisvės
aikštėje prie Savivaldybės, kiek mažiau – Pažagieniuose prie retransliacijos
bokšto.
Centrinį paštą Respublikos gatvėje bandyta apsaugoti prieigas
užtveriant statybiniais blokais ir sunkiąja technika.
„Sausio 13-osios naktį visa komanda dirbome Savivaldybėje. Po
diktorės Eglės Bučelytės žodžių, kad kareiviai jau eina, užgesus televizijos
ekranui pasiruošėme viskam. Gal tai buvo tik atsitiktinumas, bet tuo metu į
Laisvės aikštę įvažiavo tanketė ir atsisuko tiesiai į Savivaldybės langus“, –
pamena tuometė Panevėžio merė Gema Lukoševičiūtė-Umbrasienė.
Užsidariusieji Savivaldybėje tanketės pasirodymą suprato kaip
prasidedantį puolimą. Viena iš tuomečių darbuotojų akimirksniu springdama
suvalgė okupantams į rankas jokiu būdu negalėjusį patekti dokumentą –
konspiracinių butų sąrašą.
„Visus adresus buvome įsidėmėję. Antspaudai, rašomosios
mašinėlės buvo suslėptos Beržų g. Butų ūkio pastate – buvome pasirengę, jei
liktume nesuimti, organizuoti pasipriešinimą ir tęsti darbą konspiraciniuose
butuose“, – pasakojo G.Umbrasienė. Pasak jos, buvo pasiekusios kalbos, kad
Panevėžio vadovams, sąjūdininkams parengta vieta kalėjime kažkur ties
Baltarusijos pasieniu.
Viena į mišką su kariais
Buvusi merė pamena: Panevėžyje pasklidus žiniai, kad Vilniuje
šaudo, į miesto centrą masiškai pradėjo plūsti minios.
Dabar kai kurie tuomečiai vaizdai kelia šypseną: artimųjų
bandomas sulaikyti jaunimas iš namų stengėsi ištrūkti šokinėdamas per kiemų
tvoras, Kraštotyros muziejaus darbuotojai lėkė į darbą slėpti vertingiausių
eksponatų.
„Per Antrąjį pasaulinį karą taip ir dingo dalis muziejaus
kolekcijos. Bijojome, kad tas pats gali pasikartoti. Muziejaus rūsyje buvo
vonia, po ja ir sukišom sidabrines monetas. Ten pat slėpėm ir Krašto apsaugos
tarnybos dokumentus“, – pasakojo panevėžietė Dalia Plitninkienė.
Tuomečių laisvės gynėjų drąsa ir pasiryžimas dabar atrodo kaip
avantiūrizmas. G.Umbrasienė pati stebisi, kaip po kruvinosios sausio nakties
nepabūgo viena su sovietų armijos kariškiais važiuoti į Žaliojoje girioje
dislokuotą karinę bazę. Tačiau tąkart jai atrodė, kad kitos išeities nėra ir net
negali būti.
„Po tokios sunkios nakties nuėjome į SSRS karinį štabą
Panevėžyje pareikšti protesto dėl susidorojimo su žmonėmis Vilniuje.
Pareikalavome, kad mums būtų pateikta informacija, ar Panevėžyje ir šalia jo
nėra specialiųjų SSRS būrių. Štabo vadovas pasiūlė patiems įsitikinti –
nuvažiuoti į bazę Žaliojoje. Tačiau iškėlė sąlygą, kad važiuoti galiu tik aš
viena. Vėliau toks mūsų sprendimas buvo įvertintas kaip nepagrįsta rizika, bet
tada buvo svarbiausia miesto saugumas ir informacija Vilniui. Manau, ir armijos
vadai tokią sąlygą iškėlė netikėdami, kad su jais važiuosiu“, – pasakojo
G.Umbrasienė.
Specialieji būriai buvo
Politikė girioje nepamatė žmonių, bet neabejoja, kad buvo
ruoštasi paimti ir Panevėžį.
Bazėje aplink žemines sniegas buvo ištryptas minios, merei buvo
pademonstruota tik dalis teritorijos – visos apžiūrėti neleista motyvuojant, kad
į akiratį negali patekti ypač slaptos ryšio priemonės.
Tik keli pastatai tuomečiams Panevėžio vadovams buvo parodyti
ir Pajuosčio kariniame dalinyje.
„Apie įvykius Vilniuje pabandę pasikalbėti su jaunais
kareiviukais buvome apkaltinti ideologine diversija ir išlydėti iš teritorijos.
Tai, kad buvome atkakliai stumiami nuo kai kurių objektų, perša mintį, jog
specialieji būriai mieste ir šalia jo vis dėlto buvo“, – mano tuometė merė.
Plačiau skaitykite 2010 m. sausio 13 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
J.Vaupšo nuotr. Gelbėjo. Kruvinosiomis
sausio dienomis prie Savivaldybės pasirodžius tanketei darbuotojai slaptus
dokumentus naikino prarydami.
