Naujieji lietuviai
Lietuvai įsiveržus į labiausiai nedarbo alinamų Europos
Sąjungos šalių lyderes, analitikai prognozuoja dar vieną masinės emigracijos
bangą.
Ekonomikos ekspertai piešia itin niūrius 2010-uosius: nedarbo
lygis šalyje gali išaugti iki 20 proc., tai reiškia, kad kas penktas darbingo
amžiaus žmogus neturės darbo. Skaičiuojama, kad per šiuos metus į užsienį
ieškoti pragyvenimo šaltinio gali patraukti apie 50 tūkst. skurstančiųjų savo
tėvynėje.
Panevėžiečiai 28-erių Laura ir 32 m. Tomas graudžiai juokaudami
save vadina tipiškais naujaisiais lietuviais, patikėjusiais gražaus gyvenimo
iliuzija Lietuvoje. Sutuoktiniai vasarą atsidūrė milijoninėje Londono
juodadarbių minioje, du dar nė mokyklos nelankančius vaikus palikę seneliams, o
modernų butą Panevėžyje – nuomininkams.
„Kitos išeities nebebuvo. Tolimųjų reisų vairuotoju dirbęs
vyras neteko darbo įmonei bankrutavus. Iki tol jis uždirbo gerai, iš jo vieno
atlyginimo mokėjome paskolas bankams už butą, baldus, mašiną, buitinę techniką
ir dar galėjome pragyventi. Aš prižiūrėjau vaikus“, – „Sekundei“ pasakojo
Laura.
Naują gyvenimo etapą pradėti Londone sutuoktiniai ryžosi
supratę, jog tapo vos prieš porą metų pirkto buto įkaitais: parduoti būstą tapo
įmanoma tik už perpus mažesnę kainą, bankas pasiimti gerokai atpigusio
nekilnojamojo turto taip pat nesutiko ir reikalavo grąžinti visą pasiskolintą
sumą.
„Į banką takelį išmynėme, bet išeities neradome. Paskolos
grąžinimą sutiko atidėti, bet palūkanas vis tiek reikia mokėti. O iš ko, jei
šeimos pajamos – tik už vaikus gaunami pinigai. Girdėjau, kad ir tų nebemokės.
Išvažiavome ne tam, kad praturtėtume, o kad užsidirbtume maistui ir paskoloms
išmokėti“, – pripažįsta emigrantai.
Slaugytojos specialybę turinti, tačiau niekada Lietuvoje
nedirbusi Laura Londone slaugo dvasinę negalią turinčią senjorą, statybose
įsidarbinęs Tomas sako bebaigiantis išmokti ir statybininko amato.
„Su vyru matomės mažai, net savaitgaliais kuris nors dirbame.
Bet skaudžiausia, kad nematome, kaip auga mūsų vaikai“, – apie bebaigiančią
subyrėti šeimos laimę prasitaria Laura.
Sutuoktiniai tiki, kad taip gyvena tik laikinai – kada nors
visa šeima susirinks į paliktus savo namus Panevėžyje.
Emigrantai neišrankūs
Statistikos departamento duomenimis, tik per dešimt praėjusių
metų mėnesių iš Lietuvos emigravo 18 tūkst. gyventojų, tai yra apie 1000 daugiau
nei 2008-aisiais.
Oficiali statistika – tik ledkalnio viršūnė, dar kita tiek į
užsienį patraukia nepranešę apie savo išvykimą. Su Lietuva atsisveikina ištisos
šeimos, išsilavinę žmonės, vidurinės klasės atstovai, niekada nedirbę juodo
darbo.
Nors kone pusė emigrantų – 20–34 metų, tačiau specialistai
pastebi, kad svetur ieškoti duonos kąsnio ryžtasi vis daugiau ir vyresnio
amžiaus lietuvių.
„Įsidarbinimo galimybėmis užsienyje domisi labai daug 40–50
metų bedarbių. Dabar žmonės sutinka dirbti net ir žemės ūkyje, ir braškes skinti
norėtų. O dar visai neseniai lietuvių toks darbas nedomino“, – pastebi Panevėžio
darbo biržos Eures patarėja Jurgita Klingaitė.
Dar didesnį klientų srautą patarėja prognozuoja vasario
viduryje, kai užsienio šalyse prasidės žemės ūkio darbų sezonas.
Nors žemės ūkio sektoriuje darbo užmokestis mažiausias,
daugeliui emigrantų tai vienintelė galimybė nelikti be duonos kąsnio. Nors
Lietuva skaičiuoja šeštuosius gyvavimo Europos Sąjungoje metus, anglų kalba
nemažai daliai emigrantų vis dar – neįveikta kliūtis.
Sustatė į vietas
Kad emigruojantys lietuviai darbams nebėra išrankūs, patvirtino
ir įdarbinimo agentūros „Annus“ direktorius Virginijus Bendoraitis.
„Sunkmečiu įdarbinimo agentūroms iš dalies net pasidarė
lengviau, nes atsirado iš ko rinktis. Prieš porą metų agentūros duris kojomis
atidarinėdavusiam statybininkui 8000 Lt atlyginimas per mėnesį buvo mažas, tiek
jis Lietuvoje per dvi savaites uždirbdavo. Dabar sutinka ir už gerokai mažesnį
emigruoti“, – „Sekundei“ teigė V.Bendoraitis.
Direktoriaus nuomone, ekonominė krizė bene skaudžiausiai smogė
pervertinusiesiems savo galimybes – solidžiai uždirbdavusiems juodadarbiams,
patikėjusiems amžino gražaus gyvenimo iliuzija.
Tokie pernelyg gerai savo galimybes vertinę klientai dar prieš
porą trejetą metų įdarbinimo agentūroms kėlė nemenką galvos skausmą.
V.Bendoraitis pamena, kaip su jo agentūra bendradarbiauti
atsisakė Švedijos kompanija, nusivylusi lietuviais darbininkais.
„Švedai pasakė geriau samdysiantys lenkus. Tie bent vakare
geria, o lietuviai girti į darbą ateina. Iš keturiolikos tuomet nusiųstų
lietuvių normaliai tik du dirbo. Dabar tokių atsitikimų nebepasitaiko. Jei tik
gauname iš užsienio užsakymą, iš norinčiųjų emigruoti reikalaujame
rekomendacijų. Abejotinos reputacijos darbininkai iš karto pasitraukia. Jei
Lietuva finansiškai iš krizės ir neišlos, bent jau sustatys visus į savo vietas.
Iki šiol rinka buvo pernelyg iškreipta, jei darbininkai uždirbdavo kelis kartus
daugiau nei medikai, mokytojai“, – pasakojo V.Bendoraitis.
Plačiau skaitykite 2010 m. sausio 11 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Be išeities. Sumažinus nedarbo išmokas dar
stipriau susiveržti diržus priverstų bedarbių paskutinė viltis – duonos kąsnį
užsidirbti užsienyje.
