Atleisti nepajėgė
Kraupios, keturių specialiųjų tarnybų darbuotojų gyvybes
nusinešusios, Panevėžio aplinkkelio tragedijos metines nukentėjusieji ir
žuvusiųjų artimieji pasitinka blėstančia viltimi sulaukti teisingumo.
Žuvusio Greitosios medicinos pagalbos stoties vairuotojo
Raimundo Juknevičiaus artimieji apskundė Panevėžio apylinkės teismo sprendimą,
išteisinusį į dirbančių medikų būrį įlėkusią sunkiasvorę mašiną vairavusį
ugniagesį.
Ar prisidėti prie apeliacinio skundo, dar svarsto ir
R.Juknevičiaus žuvusio kolegos Rimanto Drebicko žmona. Netektį išgyvenančios
šeimos tikina laukiančios ne materialinio atlygio, tik žmogiškumo – jų brangius
žmones pražudžiusios mašinos vairuotojo Ramūno Šinkevičiaus nuoširdaus
atsiprašymo.
Žuvusiųjų artimieji tvirtina atgailos žodžių iki šiol taip ir
neišgirdę.
Reikalauja atpildo
Ugniagesių mašinos sutraiškytų vairuotojų šeimos praėjus metams
nuo tragedijos įsitikino: bėgant laikui netekties skausmas ne tik neslopsta –
širdį kasdien skauda vis giliau.
„Turbūt dešimtys metų turi praeiti, kad skaudėtų mažiau. Nėra
dienos, kad apie tėtį nepagalvotume. Mama iki šiol be vaistų negali nei užmigti,
nei blaiviai mąstyti, neįmanoma jos palikti be priežiūros“, – „Sekundei“
pasakojo R.Juknevičiaus sūnus Tomas.
Prieš kelias dienas Panevėžio apygardos teismui įteikęs
apeliacinį skundą vyriškis tvirtina šitaip siekiantis apginti tėčio ir savo
šeimos garbę. Žuvusiojo artimieji viliasi, kad aukštesnės instancijos teismas
R.Šinkevičių pripažins bent iš dalies kaltu.
„Bylą nagrinėjęs Apylinkės teismas buvo šališkas. Viską suvertė
blogam orui. Susidaro įspūdis, kad ne vairuotojas mašiną vairuoja, ne jis
stabdo, ne jis prisiima atsakomybę už važiavimo saugumą. R.Šinkevičius teisme
apsipylė ašaromis iš džiaugsmo, kad išteisintas, o mums širdys krauju pasruvo“,
– įskaudintas jaučiasi T.Juknevičius.
Vis dėlto žuvusiojo artimuosius labiausiai žeidžia ne
sunkiasvorės vairuotoją išteisinęs nuosprendis, o Panevėžio priešgaisrinės
gelbėjimo valdybos abejingumas. Pasak T.Juknevičiaus, iš pradžių paramą žadėję
ugniagesiai praėjus laidotuvėms savo pažadus pamiršo.
„Mes net ieškinio teismui nebūtume teikę, jei būtume sulaukę
nors kokios ugniagesių pagalbos. Žinoma, jokie žodžiai skausmo nesumažins ir
jokie pinigai tėčio nesugrąžins, bet jei dėl mano kaltės būtų žuvę žmonės,
turbūt diena dienon eičiau pas jų artimuosius atsiprašinėti. O su mumis
R.Šinkevičius net nebuvo susitikęs. Negaliu jam atleisti. Ugniagesiai tik
gražius vainikus per laidotuves atnešė, o medikai parėmė ir finansiškai, ir
moraliai“, – kalbėjo T.Juknevičius.
Išgyveno patyčias
Prieš metus mėsmale virtusiame aplinkkelyje žuvusio kito rajono
poliklinikos Greitosios medicinos pagalbos skyriaus vairuotojo Rimanto Drebicko
našlė Valerija vis dar svarsto, ar prisidėti prie apeliacinio skundo.
Nuo tolesnio teisybės ieškojimo moterį stabdo vienintelė
priežastis – teismui nagrinėjant bylą išgyventos patyčios.
„Kiek užgauliojimų per teismo posėdžius prisiklausėm! Kokių
penkiolika veidelių susėda už nugaros ir replikuoja“, – skaudžias akimirkas
prisiminė V.Drebickienė.
Prieš metus netekusios maitintojo našlė ir moksleivė dukra
priverstos verstis vos iš kelių šimtų litų.
Dėl išgyventos tragedijos pašlijus sveikatai V.Drebickienė nuo
spalio nebegali dirbti. Visos šeimos pajamos – jos neįgalumo ir našlės pensijos
bei dukrai mokama našlaičio išmoka. Tačiau moteris materialinės kompensacijos iš
nieko nereikalauja.
„Man absoliučiai nieko materialaus nereikia, tik žmogiškumo.
Kad bent R.Šinkevičius paklaustų, ar nereikia namuose kokios vyriškos pagalbos“,
– kalbėdama ašaras braukė V.Drebickienė.
Moteris pripažįsta vis dėlto sulaukusi R.Šinkevičiaus dėmesio –
ugniagesys buvo užsukęs atsiprašyti. Tačiau vairuotojo atgaila nepasirodė
nuoširdi.
„Tik pro vartelius įėjo, pasakė, kad atsiprašo, pakviestas net
į vidų neužsuko. Atseit pas mus nėra laukiamas. Jei nuoširdžiai gailėtųsi to,
kas įvyko, bent per Vėlines atvažiuotų“, – mano V.Drebickienė.
Našlės širdyje nuoskaudą pasėjo ir Panevėžio priešgaisrinės
gelbėjimo valdybos vadovai. Laidotuvių dieną paramą pažadėjęs viršininkas, pasak
V.Drebickienės, vėliau laiko žuvusiojo šeimai nebesurado.
Nors nuo tragedijos praėjo metai, moteris tvirtina kasdien vis
skaudžiau jaučianti vyro netektį.
„Kuo toliau, tuo labiau jo ilgiuosi“, – pripažįsta
V.Drebickienė.
Be sveikatos ir be darbo
Kruvinosios tragedijos siaubą vakar iš naujo išgyveno rajono
Greitosios medicinos pagalbos (GMP) skyriaus slaugytojos padėjėja Regina
Šaduikienė. Vidurdienį moteris apsipylė ašaromis – lygiai prieš metus tą pačią
valandą parblokšta ugniagesių mašinos moteris tik per stebuklą liko gyva.
„Jaučiuosi tarsi antrą kartą gimusi. Bet kas iš to?“ –
susilaikyti neverkusi neįstengia R.Šaduikienė.
Dėl tuomet avarijoje sužalotos dešinės rankos moteris iki šiol
nedarbinga. Medikai nebesiryžta prognozuoti, kada iš R.Šaduikienės rankos bus
išimti geležiniai įtvarai. Jau metus trunkantis gydymas vaisių kol kas neduoda –
žasto kaulas vis dar nesuauga.
„Kaulas varžtais sutvirtintas. Nuolat skauda. Kartais vos
krustelėjus perveria toks skausmas, nors šauk“, – pasakojo R.Šaduikienė.
Metus trunkančią įtampą išgyvenanti moteris dėl prarastos
sveikatos ir tvyrančios nežinios nekaltina nieko.
„R.Šinkevčiui atleidau, tegul gyvena ramiai. Nekaltinu to
žmogaus. Bet kalbos per teismą, kad dėl visko kalčiausias vėjo gūsis, neatrodo
teisingos. Vėjas tokios mašinos nenupūs ir žmogaus nesužalos“, – nuoskaudą
užgniaužė R.Šaduikienė.
Žudiku nevadina
Panevėžio rajono GMP skyriaus darbo diena vakar prasidėjo
kapinėse pagerbiant prieš metus gelbėti kitų atskubėjusius, tačiau į mirties
spąstus patekusius kolegas. R.Juknevčiaus ir R.Drebicko kapų kauburėlius
Kristaus karaliaus katedros ir Šilaičių kapinėse nugulė rajono poliklinikos,
skyriaus darbuotojų bei į tragedijos vietą prieš metus kartu skubėjusių kolegų
vainikai.
„Slogi ir įtempta diena. Viskas atgijo. Netektis ne taip
lengvai užsimiršta – vis skausmingai išlenda“, – „Sekundei“ pripažino GMP
skyriaus vyriausioji felčerė Vida Vienžingienė.
Žuvusiųjų kolegos neieško kaltų dėl aplinkkelyje prieš metus
atsivėrusio pragaro. Pasak V.Vienžingienės, greitosios vairuotojai supranta, kad
nuo tokios nelaimės kelyje apsaugotų nėra.
Plačiau skaitykite 2010 m. sausio 8 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Vis dar skauda. Po kraupios
aplinkkelio tragedijos prabėgus metams sielos žaizdos neužgijo nei
nukentėjusiesiems, nei į medikų būrį įsirėžusią sunkiasvorę mašiną vairavusiam
ugniagesiui.
