Žodžio galia
Mūsų šnekamojoje kalboje gausu mokslinių terminų, pirmiausia –
medicininių.
Nesusimąstome apie tikrąją žodžių reikšmę ir skubame neigiamą
savęs vertinimą vadinti nevisavertiškumu, jaudinimąsi – stresu, blogą nuotaiką –
depresija. Taip nejučiomis vieni kitiems nustatome psichiatrines diagnozes.
Audringą neigiamų emocijų protrūkį dažnai vadiname isterija, o
skandalingą, nemokančią susivaldyti asmenybę skubiai paskelbiame isterike.
Dažniausiai žodį „isterija“ susiejame su moterimis, nes tik
specialistai žino, kad šiuo terminu gali būti apibūdinami ir vyrai. Specialistai
galėtų apie isteriją daug pasakyti, nes tai – liga, ir gana rimta.
Istorija
Nuo amžių ji buvo laikoma moteriška liga, susijusia su gimdos
patologija. Pats pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio „histera“ –
gimda.
Antikos gydytojai manė, kad gimda gali keliauti po visą kūną,
pasiekti kvėpavimo takus ir paveikti dvasinę būseną. Beveik iki XIX a. vidurio
isteriją buvo bandoma gydyti chirurginėmis gimdos operacijomis.
Šį žalingą gydymo būdą XIX a. pabaigoje pavyko paneigti
prancūzui neuropatologui ir psichiatrui Žanui Martenui Šarko (mums geriau
žinomam kaip šarko dušo išradėjui). Kai pas Ž.M.Šarko stažavęsis Zigmundas
Froidas Vienoje perskaitė pranešimą, kad ir vyrai gali būti isterikai, kolegos
iš jo juokėsi.
Turėjo praeiti nemažai laiko, kad specialistai pripažintų
akivaizdžią tiesą – isterija būdinga abiem lytims. Tiesa, ji labiau paplitusi
tarp moterų, santykis būtų 3 ir 1.
Kilmė
Šio reiškinio kilmė buvo neaiški iki tol, kol XX a. viduryje
amerikiečiai antropologai padarė sensacingą atradimą. Ekspedicija tyrinėjo
gentį, gyvenančią kalnuose toli nuo civilizacijos. Būdingiausias šios genties
bruožas – matriarchatas.
Psichiatrai, dalyvavę ekspedicijoje, norėjo išsiaiškinti, ar
tokioje uždaroje bendruomenėje egzistuoja tos psichikos ligos, kuriomis serga
vakariečiai. Pavyko nustatyti beveik visas žinomas psichikos ligas, taip pat ir
isteriją. Lyčių santykis taip pat buvo 3 ir 1, tik atvirkštinis. Matriarchato
sąlygomis isterikų vyrų buvo trigubai daugiau nei moterų.
Tikėtina, kad pavaldumas, priklausomybė, beteisiškumas verčia
žmogų griebtis savotiškos psichologinės savigynos. Dabar, kai mūsų kultūros
sąlygomis vyrų savimonė patiria krizę, neverta stebėtis, kad ir jiems būdingos
isterinės reakcijos.
Požymiai
Apie tokias ligas sakoma, kad jos atsiranda nerviniu pagrindu.
Tai nėra tikslu, turint omeny, kad nerviniai audiniai nepatiria jokių pažeidimų.
Isterija priskiriama prie neurozių, t. y. liguistų reakcijų į
nemalonią situaciją. Įtakos turi ir įgimtas polinkis, nors paveldimumo poveikis
isterijai dar nėra pakankamai ištirtas.
Į isteriją linkusios silpnos, priklausomos, pasiduodančios
įtaigai, nebrandžios, tačiau turinčios didesnių ambicijų asmenybės.
Isterikams būdingas emocingumas ir polinkis į demonstratyvų,
teatrališką elgesį. Manoma, kad ištikus isterijos priepuoliui sumažėja smegenų
žievės poveikis už emocijas atsakingiems centrams. Įvyksta savotiškas perėjimas
į primityvesnį, vaikišką lygmenį – atpalaiduojami su slaptomis ambicijomis,
potraukiais ir kompleksais susiję elgesio modeliai. Dėl to laikinai gali
sutrikti regėjimas ir klausa, kvėpavimas, judėjimas, kartais iki visiško
paralyžiaus.
Isteriją kartais vadino didžiąja apsimetėle, turėdami omenyje
ne sąmoningą simuliaciją, o nesąmoningą savigyną, kai žmonės būna kaip aikštingi
vaikai ar bejėgiai kankiniai. Priekaištauti žmogui dėl tokių reakcijų nėra
protinga – jis jų beveik nekontroliuoja. Svarbu išsiaiškinti, dėl ko taip
atsitiko. Tuo jau daugiau nei šimtą metų, pradedant Z.Froidu, užsiima
psichoanalitikai ir psichiatrai.
Kartais jiems pavyksta išsiaiškinti, nuo kokių nemalonumų
(tikrų ar įsivaizduojamų – isterikams tai beveik tas pats) žmogus bando gintis
iškreiptu būdu. Išsiaiškinus priežastį galima bandyti ją pašalinti.
Ligoniui tenka rinktis
Svarbu, kaip į viską reaguoja pats ligonis. Jam reikia
pasirinkti būdą teisingai ir konstruktyviai spręsti savo problemas. Tai nėra
paprasta.
Spardytis ištiktam isterijos – taip reaguoti į bet kokį
gyvenimišką nepatogumą – daug lengviau. Kai kam tai tiesiog tampa gyvenimo būdu.
Jų artimiesiems ypač sunku. Suprantama, kodėl žodis „isterikė“ tapo beveik
įžeidimu. Tačiau sergančiam žmogui reikia pagalbos. O jei pastebite, kad turite
polinkį liguistai reaguoti, pasistenkite aiškiai suvokti savo problemas.
Iš esmės tai ir yra psichoanalizės užduotis. Tad be
kvalifikuoto specialisto pagalbos neišsiversite. Bet nė vienas specialistas
negalės taip giliai prasiskverbti iki jūsų gyvenimiškų problemų esmės kaip jūs
pats.
Isteriškos asmenybės
Orleano mergelę balsai nuvedė tiesiai į laužą. Žymioji Žana
D‘Ark, daugelio psichiatrų nuomone, sirgo isterine psichoze. Atitrūkus nuo
visiškai nerealaus didvyrės paveikslo, sukurto kinematografininkų, tenka
pripažinti, kad tikroji Žana buvo ne itin protinga, egzaltuota mergina ir
pasižymėjo itin lakia vaizduote.
Žygdarbiams ją įkvėpdavo angelų balsai, stebėtinai laiku
diktavę instrukcijas, kaip išgelbėti Prancūziją. Įdomu, kad tuos balsus Žana
mokėjo neblogai valdyti, jai pavykdavo pasitelkti juos į pagalbą pačiais
palankiausiais politiniais momentais. Klastingi politikai išnaudojo Žaną masėms
įkvėpti, o paskui paprasčiausiai išdavė.
XX a. sekso simbolis Merlina Monro, daugelio ją pažinojusių
žmonių teigimu, buvo itin neprognozuojama asmenybė: dėl jos isterijų dažnai
nutrūkdavo koncertai ir filmavimai.
Ji suprato, kad vyksta kažkas negero, ir kreipėsi pagalbos į
aukščiausios klasės specialistę Aną Froid, vienintelę iš šešių Z.Froido vaikų,
pasekusių tėvo pėdomis. Ji nustatė, kad M.Monro – isteriška asmenybė.
Tai nebuvo sunku pastebėti ir ne specialistui. Nepasižyminti
tobula išvaizda aktorė palankiai susiklosčius aplinkybėms sugebėjo prasimušti į
šlovės viršūnę. Tai lėmė demonstratyvus ambicingas elgesys, taip pat aistringas
noras kompensuoti sunkios vaikystės kartėlį. Asmeninis žvaigždės gyvenimas
susiklostė nesėkmingai, nė viena santuoka neatnešė laimės. Dievinama milijonų
svetimų žmonių ji negalėjo su niekuo užmegzti artimų santykių. Depresijos
priepuolius mėgino „gydyti“ alkoholiu ir narkotikais.
Egzistuoja daugybė jos žūties versijų, taip pat ir žmogžudystė
dėl politinių motyvų. Tačiau psichiatrams atrodo visiškai įtikėtina savižudybės
esant stipraus afekto būsenos versija.
Parengė A.Kaminskienė
