Gyventojai negalėjo patikėti
Miežiškių parapijos klebonas R.Visockis Kūčių rytą vienas iš
pirmųjų pravėrė kaimo alaus baro duris. Ne tam, kad išrėžtų pamokslą ir
sugėdintų šventą dieną nuo alaus bokalo pradėjusius parapijiečius, kuriems baras
atstoja bažnyčią. Juolab ganytojas pats neketino malšinti troškulio.
R.Visockis užsidėjo prijuostę, čiupo peilį ir ėmė pjaustyti
silkę, daržoves, raikyti duoną, maišyti mišraines.
Po valandos kunigas bare apsilankiusius miežiškiečius jau
sodino prie stalo, padengto tradiciniais 12 kūčių patiekalais, laužė Kūčių
paplotėlį, kartu pasimeldė, palinkėjo dvasinės ramybės.
Kūčių pusryčius kartu su klebonu ir jo atsivežtais kleboniją
remontuojančiais darbininkais netradicinėje vietoje išdrįso valgyti tik dešimt
vietos gyventojų. Bene dar tiek pat suko ratus aplink aludę, nedrįsdami užeiti į
vidų.
„Ir aš jau norėjau apsisukti ir eiti atgal. Kažkaip nedrąsu
buvo. Per visą savo amžių nemačiau, kad kunigas Kūčias ištaisytų bare. Sėdžiu ir
nežinau, kaip jaustis. Net veidai dega“,– atvirai „Sekundei“ prisipažino
pensininkė Janina Mikalajūnienė.
Ją, nuolatinę baro lankytoją, į klebono rengiamus Kūčių
pusryčius pakvietė barmenė. J.Mikalajūnienė iš pradžių manė ją juokaujant.
Moteris sakė negalėjusi patikėti, kad klebonas per Kūčias su alaus mėgėjais
sėstų prie bendro stalo.
Bet dvejones išsklaidė jos draugė Nijolė Diliūnienė. Pastaroji
patikino, kad bažnyčioje per pamokslą savo ausimis girdėjusi, kaip dvasininkas
kvietė Kūčių į alaus barą.
„Kunigas ir skelbimus iškabino, bet daug žmonių manė, kad tai
kieno nors piktas pokštas“,– porino kitapus stalo, priešais J.Mikalajūnienę ir
N.Diliūnienę sėdintis Zenonas Motiekaitis.
Kūčių pusryčių dalyviai pasakojo, kad kai kuriems
miežiškiečiams buvo „ne onoras“ Kūčias valgyti bare. „O mūsų klebonui visi
žmonės yra lygūs. Mylim mes jį, šaunuolis, kad vis ką nors kitoniškai
prigalvoja, pilką kasdienybę paįvairina“,– pamažu vis labiau įsikalbėjo
susirinkusieji.
Alaus baras – susibūrimų vieta
J.Mikalajūnienė ir N.Diliūnienė atviravo, kad kai kurios
kaimynės į jas, dažnokai su vyrais užsukančias išlenkti bokalą kitą, žiūri
kreivai. Kaimynėms prasitarusios, kad eis į barą valgyti Kūčių, moterys sulaukė
ir pašaipų. „Ar jau visai ubagais išėjot, kad tokią dieną nebeturit ką ant stalo
pasidėti?“– gėdijo jas kai kurios miežiškietės.
J.Mikalajūnienė sakė, kad nėra nuskurdusi, patikino, kad draugė
– irgi ne. Moterims tiesiog buvo smalsu patirti kitokių Kūčių įspūdžių.
„Jeigu žmogus ateina į barą, tai dar nereiškia, kad jis yra
visai puolęs. Šiaip daug miežiškiečių čia leidžia laiką. Juolab kad dabar daug
jo turi – darbo taigi nėra“,– Z.Motiekaitis kalbėjo nė nemanantis gėdintis, kad
kartais užsuka į aludę išlenkti bokalo.
Kūčių pusryčių aludėje dalyviai juokėsi, kad kai kurios labai
pamaldžios, garbaus amžiaus miežiškietės net persižegnojo išgirdusios, kas
ketvirtadienį čia vyks.
„Jos, matyt, įsivaizdavo, kad mes su klebonu alaus bokalus
kelsim“,– šmaikštavo jie.
J.Mikalajūnienė žadėjo visiems pažįstamiems papasakoti, kaip
gražiai visi kartu pasėdėję, pabendravę. Moteris įsitikinusi, kad kitais metais,
jeigu klebonas dar turės ūpo rengti Kūčių pusryčius bare, visi norintieji
nesutilps.
Norėjo, kad pajustų šventę
Klebonas R.Visockis sakė, kad mintis pakviesti gyventojus prie
Kūčių stalo bare jam kilo spontaniškai. Dvasininkas norėjo, kad Kristaus gimimo
šventė bent trumpam ateitų ir į tų žmonių širdis, kurie Kalėdas pasitinka kaip
kiekvieną naują savo dieną – nuo svaigalų.
„Turiu galvoje ne kalėdines eglutes, dovanas, vaišes, bet
jausmą, kad nesi vienišas, su tavimi yra Dievas“,– kalbėjo R.Visockis.
Plačiau skaitykite 2009 m. gruodžio 28 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
A.Repšio nuotr. Drąsiausieji. Kartu su klebonu valgyti Kūčių
pusryčių į alaus barą išdrįso ateiti tik apie dešimt miežiškiečių.
