Be pinigų nėra ir meilės
Panevėžio šunų gaudytojai mažiau gatvėse sučiumpa
valkataujančių šunų, nei jiems gyventojai suneša norimų atsikratyti savo
augintinių. Nuo tilto jaunuolių numestas šuniukas sulaukė didžiulės visuomenės
užuojautos ir pagalbos, o jo kankintojai – pasmerkimo.
Smurtui prieš gyvūnus lietuviai jautresni nei smurtui prieš
žmogų. Nusidriekė eilės norinčiųjų globoti iš mirties nagų išplėštą gyvūną.
Tačiau jie nemano darantys bloga, jei savo pačių atsibodusius ar daug ėdančius
gyvūnus pasmerkia myriop ne taip skausmingai.
Bendrovės „Panevėžio specialus autotransportas“ šaldytuve guli
krūva šunų ir kačių kūnų, jie bus išvežti utilizuoti į Rietavą.
Tarp maitų – didžiulio Kaukazo aviganio, kurį išlaikyti
sunkmečiu pasirodė ne pagal kišenę, kūnas. Sustingęs dar neseniai savo
šeimininkų vaikus išdaigomis džiuginęs dalmatinas. Žmonių valia čia atsidūrė ir
stambus rotveileris, keli kiemsargiai, katės.
Bendrovės direktorius Valentas Bakšys nepamena tokių metų, kad
tiek daug žmonių atsikratytų gyvūnų. Vasarą stebėjosi net visko matę šunų
gaudytojai – per mėnesį jiems savo augintinius užmigdyti atveždavo po kelias
dešimtis gyventojų.
„Nebegalim išlaikyti. Suprantat, kaip dabar sunku“, – teisinasi
daugelis klientų.
Žinoma Panevėžio rajono gyvūnų globėja Rūta Liberienė neseniai
aštuonis mažus šuniukus atvežusiems panevėžiečiams atsakė juos priglausti, nes
nebeturi finansinių galimybių išlaikyti prieglaudos.
Tie žmonės šuniukus išsivežė, bet po valandos į R.Liberienės
kiemą įsuko kitas automobilis su tais pačiais gyvūnėliais. Žmonės rado juos
netoliese esančiame miške. Sužinoję, kas atsitiko, pažadėjo nuvežti į turgų ir
išdalinti.
„Kai baigiasi pinigai, baigiasi ir meilė šuniui ar katei“, –
apie pastaruoju metu gyventojus apėmusią maniją atsikratyti savo augintinių
kalbėjo R.Liberienė.
Reidų po miestą nebedaro
Panevėžiečiai piktinasi, kad mieste daug palaidų šunų ir
valkataujančių kačių. Savęs, kad jų nesterilizuoja ir neprižiūri, bet išmeta,
nekaltina. Keiksnoja bendrovę, kodėl šunų nebegaudo.
„Panevėžio specialus autotransportas“ per krizę reidų po miestą
nebedaro, vyksta tik į iškvietimus surinkti valkataujančių keturkojų.
Juo veža į įmonę, uždaro į narvus. Neveislinius gyvūnus laiko
maždaug tris, veislinius – penkias dienas. Jeigu šeimininkų neatsiranda,
keturkojai užmigdomi du kartus per savaitę, antradieniais ir ketvirtadieniais,
atvykstančio veterinaro. Tada gyvūnų kūnai sukraunami į šaldytuvą ir užšaldomi.
Kai šaldytuvas jau pilnas, atvyksta utilizavimo paslaugas teikiančios bendrovės
darbuotojai ir išsiveža.
„Panevėžio specialaus autotransporto“ darbuotojai neturi
galimybių patikrinti, ar gyvūnui nėra po oda implantuota mikro-schema, padedanti
nustatyti jo šeimininkus. Pasak V.Bakšio, įsigyti specialų prietaisą nėra
didelės būtinybės – paprastai tokias mikroschemas šeimininkai implantuoja tik
veisliniams, brangiai kainuojantiems, vadinamiems parodiniams šunims ir katėms,
o tokie po miestą nesiblaško.
Sunešė patys gyventojai
Bendrovės darbuotojai liūdnai juokauja, kad šiemet jiems beveik
nebereikėjo gyvūnų gaudyti – juos tiesiai į rankas įdavė patys šeimininkai.
Gyventojai užmigdyti šunų ir kačių sunešė kur kas daugiau, nei valkataujančių
keturkojų buvo sugauta gatvėse.
Šių metų sausio–kovo mėnesiais žmonės atnešdavo užmigdyti
maždaug po 10 šunų, balandžio–birželio mėnesiais – vidutiniškai po 15, o liepą
buvo sumuštas rekordas – pristatyti net 23 šunys. Rugpjūčio mėnesį savo
augintinių atsikratyti panoro 17 gyventojų. Rudenį šeimininkų myriop pasmerktų
keturkojų sumažėjo. Rugsėjį atnešta užmigdyti 12, spalį – 10 šunų.
Iš viso per pirmus tris ketvirčius gyventojai atidavė užmigdyti
220 šunų ir kačių. Per tą laiką bendrovės darbuotojai gatvėse sučiupo 166
keturkojus.
V.Bakšys sakė, kad anksčiau to niekada nebuvo. Gyventojai
daugiausia prašydavo užmigdyti ligotus gyvūnus, o dabar neša sveikus ir
gražius.
Keturkojų šeimininkai tikina, kad sunkmečiu jiems per brangus
malonumas laikyti šunį ar katę. Juolab, šiam pasiligojus, mokėti veterinarui už
gydymą. Dabar palyginti retas su savo lojančiu ar miauksinčiu draugu skiriasi
dėl to, kad augintiniui nebegali padėti gydymas. Tokie šeimininkai verkia,
bučiuoja keturkojį ir ilgai negali su juo atsisveikinti.
Skaudama širdimi savo augintinius myriop pasmerkia ir
emigruojantieji iš Lietuvos. Į užsienį laimės ieškoti vykstantys panevėžiečiai
dažnai patys nežino, kur ten prisiglaus. Jie neturi galimybių kartu išsivežti
šuns ar katės. Jeigu giminės ar draugai nesutinka priimti augintinio, tenka jį
užmigdyti.
Gyventojams atiduoti augintinį eutanazijai nieko nekainuoja.
Kol narve gyvūnas laukia atvykstančio veterinaro su mirtina
migdomųjų doze, bendrovės darbuotojai uždarytąjį maitina, kuopia. Daugelis šunų
ilgesingai žiūri į tą pusę, kur nuėjo šeimininkas – gal dar sugrįš? Tik jie
negrįžta.
Gyvūnas – kaip daiktas
Ne vienerius metus beglobius gyvūnus priglausdavusios
R.Liberienės adreso gyventojai nepamiršo. Jie ir toliau jai veža nebereikalingus
šunis ir kates. Tik moteris atstumtiems gyvūnas nebegali pasiūlyti pastogės.
Pasak R.Liberienės, nėra nei rėmėjų, nei sąlygų.
Atvežusiesiems šunį ar katę ji tegali pasiūlyti palikti
telefono numerį – gal atsiras norinčiųjų priglausti. Ypač, jei gyvūnas
veislinis.
„Neseniai atvežė du 9 ir 12 metų pitbulius. Jų nebenori
auginti, siūlėsi kam nors padovanoti. Bet tokiems šunims surasti naujus
šeimininkus neįmanoma. Žmonės jų bijo“, – kalbėjo R.Liberienė.
Ji nelinkusi pateisinti tų, kurie tikina, kad atsikratyti
augintinių verčianti krizė. Moters nuomone, iš jų tik vienam kitam taip striuka
su pinigais, kad nei pats turi ką valgyti, nei šuniui ką paduoti. Kai kurie, jos
manymu, į gyvūną žiūrėjo kaip į daiktą.
Plačiau skaitykite 2009 m lapkričio 21 d.
“Sekundėje”.
Inga SMALSKIENĖ
P.Luko nuotr. Nereikalingi. Užmigdyti atvežti
šunys ilgesingai žiūri į tą pusę, kur nuėjo šeimininkas – tikisi, kad grįš.
