Gerumas užkrečia
Ryšuliai drabužių, dar nenunešiotų batų, žaislų, stirtos
sovietmečiu pirktų indų, pakeliai kruopų, stiklainiai konservuotų daržovių,
netgi naminės uogienės – dažniausiai aukojamos ir varguolių labiausiai laukiamos
gėrybės.
Labdarą surenkančių ir skurstantiesiems išdalijančių
organizacijų atstovai pastebi sunkmečio paradoksą: augant vargšų armijai
padaugėja ir aukojančiųjų.
„Labdara – kaip narkotikas. Kartą paaukojus jau galvoji, kaip
dar galėtum padėti“, – teigia dviejų Kniaudiškių g. daugiabučių bendrijų
pirmininkas Saulius Tuomas. Pilną autobusiuką labdaros – ne tik drabužių,
rakandų, bet ir kompiuterį, dulkių siurblį – bendrijos paaukojo Panevėžio
agentūrai „SOS vaikai“.
Pasak pirmininko, nepritekliaus kamuojamų šeimų vaikams aukas
nešė visi gyventojai – nuo mažiausio iki vyriausio.
„Močiutė, atnešusi uogienės stiklainiuką, dar teisinosi, kad
geriau negali paaukoti, nes pati nieko neturi. Vaikas, atiduodamas žaislą,
priminė: čia vaikučiams, neturintiems ko valgyti. Toks gerumas negali
nejaudinti“, – „Sekundei“ pasakojo S.Tuomas.
Žiauri realybė
Kalėdinę labdaros akciją surengęs bendrijų pirmininkas
įsitikinęs: gyventojų gerumas nesibaigs su žiemos šventėmis. Vos išvežus pirmąją
paramos siuntą vaikams, žmonės pirmininko jau teiraujasi, kada akcija bus
pakartota.
Pasak S.Tuomo, visuomenei nušviečiamas skurstančios Lietuvos
vaizdas tėra ledkalnio viršūnė. Ką iš tiesų reiškia gyventi nesuduriant galo su
galu, vyriškis pripažįsta suvokęs tik akis į akį susidūręs su vargana realybe.
Karaliaus Mindaugo motorizuotajame pėstininkų batalione dirbęs
S.Tuomas artėjant metų šventėms persikūnydavo į Kalėdų Senelį ir su kariais
veždavo dovanas Panevėžio rajono socialiai remtinoms šeimoms.
„Žiemą nešildomos kaimo trobos ir šešių po ją basomis
bėgiojančių vaikų vaizdas dar ilgai po apsilankymo išlieka. Pamatę iš mašinos
lipantį Kalėdų Senelį sušalę ir nevalgę vaikai dar puolė langus atidarinėti. Kai
visa tai matai, įvertini, kaip pats gerai gyveni, ir nebegalvoji, kad tokiems
vaikams gali būti per daug dėmesio, per daug dovanų“, – pasakojo S.Tuomas.
Pasiturintieji abejingi
Agentūros „SOS vaikai“ pirmininkė Marija Zabulionienė tvirtina
šiemet sulaukianti ypač daug aukojančiųjų.
„Ekonominio pakilimo metais vargšams kaip tik mažiau buvo
dėmesio. Turbūt sunkmetis privertė pajusti, kaip negera, kai sunku, ir suprasti
tuos, kuriems dar sunkiau“, – gerumo protrūkiui paaiškinimo ieško pirmininkė.
Į agentūrą su dovanomis skuba mokyklos, lopšeliai-darželiai,
viena kita įmonė, pavieniai gyventojai. Dažniausiai su skurstančiaisiais
dalijasi tie, kuriems iki pasiturinčiųjų statuso dar toli – pensininkai. Tačiau
M.Zabulionienė nepamena, kad pas varguolius bent kartą būtų užsukę verslininkai
ar valdininkai. Dėmesį „SOS agentūros“ vaikams šiemet parodė tik dvi politikės –
Panevėžyje rinkta seimūnė ir miesto Tarybos narė.
„Žmogaus gerumas priklauso ne nuo materialinio, bet nuo
dvasinio turtingumo“, – pasiturinčiųjų abejingumas nestebina M.Zabulionienės.
Varguolių armija auga
Agentūros „SOS vaikai“ labdaros valgykloje kas dieną pietus
valgo apie 150 skurstančių panevėžiečių. Tokią paramą gauna tie, kurių pajamos
neviršija 400 litų. Tačiau bent trečdaliui iš jų labdaros valgykla – vienintelis
būdas apsiginti nuo bado. Tiek ateinančiųjų pavalgyti gyvena negaudami nė cento
pajamų.
Agentūros globojamuose šeimos namuose nuolatos gyvena dar bent
septynios nuo smurtaujančių vyrų su vaikais pabėgusios moterys. Dažniausiai į
šią užuovėją jos visos patenka kaip stovi – be pinigų, higienos priemonių,
tačiau vedinos bent keliais mažamečiais vaikučiais.
Pasak pirmininkės, per metus varguolių armija išaugo apie 70
proc. Be paramos nebeišgyvena ne tik neįgijusieji specialybių, bet ir visai
neseniai nepritekliaus nejautę 40–50 metų statybininkai, pardavėjos ir netgi dar
neišstumtieji iš darbo rinkos.
„O ką daryti, jei dirba tik puse etato ir šeimai tenka verstis
iš 200–300 Lt per mėnesį? Kaip tokiems prasimaitinti? Arba eiti vogti, arba –
pas mus“, – mano M.Zabulionienė.
Pirmininkė įsitikinusi, kad paramos prašančiųjų skaičius
neatspindi tikrosios padėties. Jos nuomone, alkstančiųjų Panevėžyje keliskart
daugiau.
„Suprantu, kaip sunku tvarkingam, sveikam penkiasdešimtmečiui
paprašyti valgyti“, – teigė M.Zabulionienė.
Pasigenda aktyvumo
Kasdien augantį skurstančiųjų būrį stebi ir Lietuvos Raudonojo
Kryžiaus draugijos Panevėžio komitetas. Tačiau paramos Raudonasis Kryžius šiemet
surenka net perpus mažiau.
„Varguoliams tik drabužių galime pasiūlyti. Pernai dar maisto
produktų panevėžiečiai atnešdavo, o šiais metais – tik drabužių. Gal kas ir
baldų galėtų atiduoti, bet tokių daiktų neturėtume kur net laikinai padėti“, –
teigė komiteto sekretorė Nijolė Montautienė.
Plačiau skaitykite 2009 m. lapkričio 21 d.
“Sekundėje”.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A. Repšio nuotr. Tradicijos keičiasi.
Sunkmečiu gerokai daugiau labdarai aukojama drabužių ir kur kas mažiau maisto
produktų.
