Gąsdina žiema
Nedarbas, nežinomybė, vienatvė ir ligos – didžiausi skauduliai,
išklojami kalėdoti užsukusiam kunigui. Po Visų šventųjų per dieną bent po dešimt
parapijiečių kiemų aplankantis Miežiškių ir Velžio parapijų klebonas Rimantas
Visockis pastebi, jog šiųmetes Kalėdas bene džiugiausiai sutiks pensininkai.
„Pusamžiams, 40–50 metų be darbo likusiems žmonėms švenčių
laukimas tikrai liūdnas. Yra šeimų, kur pragyvenimo šaltinio netekę abu
sutuoktiniai. Vasarą, rudenį kaime dar pasitaiko padienių darbelių, vienam kitam
ūkininkui ar kaimynui padeda. Bet artėjant žiemai žmonės labai sutrikę, apimti
nevilties“, – pasakoja dvasininkas.
R.Visockis tvirtina nesiveržiantis ten, kur nėra laukiamas.
Kiekvienas pats apsisprendžia, ar atverti kunigui duris. Klebonas tikina, jog
atsisakyti jo vizito tik todėl, kad kišenės tuščios ir nėra ką padėti ant stalo,
neverta – laikas nustoti bijoti kunigo ir manyti, kad šis atvažiuoja tik vokų su
banknotais susirinkti.
Tikslas – ne praturtėti
Kalėdojimo prasmė – ne pasipinigauti, o bent kartą metuose
aplankyti parapijiečius, išklausyti jų bėdas, rūpesčius ir džiaugsmus,
palaiminti namus.
„Mūsų pareiga aplankyti, pažiūrėti, kaip gyvena. Yra
neaukojančių Bažnyčiai kiemų, bet ir tokių tikrai neaplenkiame. Kitas šeimas dar
ir patys paremiame. Mums svarbiausia pamatyti, kokiomis nuotaikomis gyvena
parapijiečiai, juos pastiprinti, paraginti ateiti į bažnyčią“, – pasakojo
klebonas.
Lankydamas kiemus R.Visockis pastebi, kad mažiausiai sunkmetis
palietęs pensininkus. Šie kaip aukojo iki šiol, taip ir šiemet užsukusiam
klebonui įduoda voką su viena kita kupiūra.
R.Visockis neabejoja: parapijiečiai aukoja be gailesčio
širdyje.
„Žmonės mato nuveiktus darbus ir mielai prie jų prisideda. Tie
pinigai leidžiami bažnyčios reikmėms: šiemet planuojam naujus vartus užsakyti,
Velykom susitvarkyti įgarsinimo sistemą“, – vardijo klebonas.
Vis dėlto sunkmetis koreguoja ir bažnytines tradicijas – šiemet
klebono surinktų aukų suma veikiausiai bus mažesnė. Išlydintieji kunigą
tuščiomis, tarsi priimdami kaltę dėl prislėgusio sunkmečio, atsiprašinėja, kad
šį kartą negali nieko įdėti.
Vaišindami perlenkia lazdą
Pas parapijiečius užsukęs klebonas pirmiausia sukalba namams
palaiminti skirtą maldą, pašventina namus, pasveikina šeimininkus, padovanoja
ateinančių metų liturginių švenčių kalendorių. R.Visockis juokauja savo
apsilankymu šoko žmonėms neįvarantis. Kad kunigas kalėdos, iš anksto paskelbiama
sekmadieniais per šv. Mišias, o jau parapijiečiai patys pasirūpina, kad ir
nebuvę bažnyčioje kaimynai pasiruoštų kleboną sutikti. Dažno namuose ypatingam
svečiui jau būna padengtas stalas, garuoja pačios šeimininkės keptas pyragas,
paraikyta naminė duona ar kvepia papjaustyta naminė dešra.
„Kunigui tikrai nereikia jokių vaišių ir specialaus sutikimo.
Visada prašom, kad žmonės nepersistengtų“, – tikina R.Visockis.
Vis dėlto lietuviškas vaišingumas kleboną kartais įstumia į
nepavydėtiną padėtį. Dvasininkas nepamiršo, kaip kartą gavėnios penktadienį
Pasvalio rajone aplankęs 22 kiemus visuose buvo pavaišintas šprotais įdarytais
kiaušiniais.
„Įsivaizduokit, per dieną 22 kartus valgyti kiaušinių su
šprotais!“ – juokiasi prisiminęs R.Visockis.
Anot klebono, begalinis vaišingumas kartais ir patiems
šeimininkams gali pakišti koją. Taip atsitiko vieniems jo parapijiečiams,
laukusiems su dovanomis atvykstančių svečių iš JAV. Už kelis šimtus litų
vaišėmis nukrautą stalą išvydę amerikiečiai nusprendė, kad šie namai gyvena gana
pasiturimai, ir jiems skirtą labdarą nuvežė kitiems.
Prieš nosį užtrenkia duris
Ne valgyti, ir ne pinigų susirinkti pas parapijiečius
užsukusiam R.Visockiui rūpi išklausyti žmonių bėdas, rūpesčius ir džiaugsmus.
Klebonas tuojau pastebi, kas per metus namuose pasikeitė, su kaimo žmonėmis
pasikalba apie buities reikalus, skaudamus sąnarius, didelį kraujospūdį ar net
pagiria vešliai sužydėjusią šeimininkės gėlę.
„Kaimiečiai labiausiai bijo pensijų mažinimo, sunerimę, kad
gali tekti už televiziją mokėti. Kad pinigų trūksta, retas kuris pasiguodžia, o
dažniausiai padejuoja dėl sveikatos. Labai skaudi problema – vienatvė. Daug
parapijiečių nebeturi antrųjų pusių, vaikai gyvena miestuose, kai kurie ir į
užsienį išvažinėję. Ištuštėjus namams ištverti vienatvę labai sunku“, – žmonių
vargus vardijo R.Visockis.
Retai šv. Mišiose matomų parapijiečių klebonas būtinai
užklausia ir apie bažnyčios lankymą.
„Nebaru, tik paklausiu“, – patikina R.Visockis.
Vieną kartą taip įkliuvusieji antro tokio pokalbio stengiasi
išvengti. Išsisukti dvasininko nepastebėtiems nepavyksta ir gyvenantiesiems
nesusituokus, vaikų nekrikštijantiems.
Nors klebonas ir už tokius dalykus negrūmoja ir pylos neduoda,
tačiau nusižengusieji bažnyčios kanonams kitąkart vengia jam atverti duris.
Raudonuoti prieš dvasininką tenka ir dievobaimingiesiems,
kadaise pasidavusiems kryžių statymo madai, o dabar šventųjų skulptūras
palikusiems pūti.
R.Visockis neslepia: pasitaiko, kad duris užtrenkia ir prieš
pat nosį, ir kabliais nuo kunigo užsikabina. Kartą bendrabutyje besismaginanti
cigarečių dūmuose paskendusi mėlynanosių kompanija užsukusį kleboną palaikė
vienu iš savų ir tiesiai šviesiai paklausė, ką šis atsinešęs.
Apie sveikatą ir muziką
Klebonui kasmet duris plačiai atveriantys auksines vestuves
atšventę miežiškiečiai Genutė ir Napoleonas Skeiveriai skuba apsilankiusį
dvasininką kviesti prie stalo. Sutuoktiniai nesivaržydami R.Visockiui pasakoja
apie šokinėjantį kraujospūdį, pasidžiaugia, kad vaistams dar pinigų pakanka.
„Jei sulauksim, Kalėdos bus linksmos. Negalim dejuoti, kad
blogai gyvenam. Dar iš namų išeinam, Miežiškių saviveiklininkų kolektyve
pagrojam, padainuojam“, – nesiskundžia sutuoktiniai pensininkai.
Plačiau skaitykite 2009 m. lapkričio 16 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Darbymetis. R.Visockis, lydimas zakristijono, po Visų
šventųjų patraukia per kaimus lankyti jo laukiančių, o kartais ir duris prieš
pat nosį užtrenkiančių parapijiečių.
