Išpildys motinos prašymą
19 metų panevėžietė Ilona skaičiuoja paskutines nėštumo dienas.
Netrukus ji ant rankų paims savo pirmagimį. Gydytojai sakė, kad sūnų. Motina
tapusios Ilonos niekas iš artimųjų nesveikins. Šalia nebus ir kūdikio tėvo.
Ilona nežino, kas jis. Spėja, kad kažkuris iš tų vyrų, su
kuriais ji mylėjosi. Būdavo, kad per vieną vakarą kartais ir ne su vienu.
Nuo aštuoniolikos metų ji už pinigus buvo pardavinėjama vyrams
savo gimtajame mieste. Pinigų mergina nematė. Savo kūnu ji atsiskaitydavo
sąvadautojui už tai, kad gyvena jo namuose, gauna pavalgyti. Ilona galėjo
pabėgti, bet ji tik gerdavo iki sąmonės netekimo.
Mergina tikina jau nebesijautusi žmogumi. Jai buvo tas pats –
gyventi ar mirti. Praraja prieš Iloną atsivėrė beveik prieš dvejus metus, mirus
motinai.
Nuo vaikystės itin jautri mergaitė metėsi į tėvo, su kuriuo
artimi ryšiai buvo nutrūkę prieš daugelį metų, glėbį. Bet tėvo ir jo draugės
šeimoje ilgai neužsibuvo. Grįžo pas močiutę, kurios namuose ji su velione motina
visą laiką gyveno, bet su senole smarkiai nesutarė.
Ilona susidėjo su dvigubai už save vyresnių asmenų kompanija,
pradėjo gerti, metė mokyklą. Dėl depresijos į ligoninę patekusi mergina
susipažino su vienu panevėžiečiu, kuris jai pasiūlė pastogę. Nuo tos akimirkos,
kai naivi mergaitė peržengė šio vyro namų slenkstį, pateko į sekso vergiją.
Mergina atsitokėjo tik supratusi, kad laukiasi. Bet jau buvo
vėlu. Tėvas ir močiutė užtrenkė jai savo namų duris.
Be cento kišenėje Iloną laikinai priglaudė Šeimos paramos
namai.
Devintą mėnesį nėščia devyniolikametė nežino, kaip gyvens su
kūdikiu ant rankų. Nei socialiniams darbuotojams, nei psichologams jos artimųjų
nesiseka įkalbėti jai atleisti.
„Aš įvykdysiu savo mamai prieš mirtį duotą pažadą nenusižudyti.
Turiu gyventi dėl savo vaiko“,– pati labiau į vaiką nei į suaugusią moterį
panaši Ilona pasiryžusi atsitiesti padedama svetimų.
Apsigyvenusi Šeimos paramos namuose devyniolikmetė pradėjo
lankyti metodistų bažnyčią.
Patirtos patyčios traumavo
Ilona nėštumą ir kūdikio gimimą laiko kito, šviesesnio
gyvenimo, atskaitos tašku. Iki tol devyniolikmetė teigia nuolat kentėjusi: dėl
patyčių mokykloje, vėliau motinos ligos, iš vyrų patirto pažeminimo.
Ilonos tėvai išsiskyrė, kai jai buvo penkeri. Iš bendrabučio
kambario Ilona su motina persikėlė į močiutės trijų kambarių butą miesto centre.
Motina su dukra sunkiai vertėsi. Ilonos teigimu, tėvas ilgai nemokėjo
alimentų.
Netrukus Ilonos mama susirgo reta autoimunine liga. Moteriai
įvairiose kūno vietose atsiverdavo žaizdos. Būdavo, kad dėl žaizdų burnoje ji
negalėdavo valgyti.
„Mama dažnai gulėdavo ligoninėse. Kai jos nebūdavo namie,
jausdavausi labai vieniša“,– „Sekundei“ pasakojo devyniolikmetė.
Ilona sakė labai bijojusi mokyklos, nes ten vaikai iš jos
tyčiodavosi. Anot merginos, didžiausias kančias ji patyrusi „Vyturio“ vidurinėje
mokykloje, kurią lankė nuo šeštos iki dešimtos klasės.
„Mušti labai nemušdavo, bet geriau jau būtų mušę. Žodžiai žeidė
labiau. Mane vadindavo bjauriausiais žodžiais, žemindavo, išjuokdavo.
Kai mokytojai pakviesdavo atsakinėti, norėdavau skradžiai žemę
prapulti, nes žinojau, kad bendraklasiams užkliūsiu, jie juoksis iš manęs,
laidys replikas.
Mokykloje neturėjau nė vienos draugės, jaučiausi tarsi
raupsuotoji. Mėgindavau šalintis vaikų, kad tik manęs neužkabintų, bet jie iš
mano baimės pasidarydavo sau pramogą“,– negalėdama nuslėpti jaudulio pasakojo
Ilona.
Paauglė jautėsi negraži, per stora. Ji nekentė savo kūno,
nešiojo apkritusius drabužius, kad neišryškintų figūros. Ilona vengdavo
veidrodžių, prausdamasi šlykštėdamasi liesdavo savo kūną.
Mergaitė susirgo bulimija. Valgydavo, paskui vemdavo. Ilona
ilgai slėpė savo kančias nuo ligotos motinos, nes nenorėjo jos jaudinti.
Duktė daug laiko praleisdavo naršydama internete ir ieškodama
informacijos apie retą motinos ligą. Daugiausia informacijos buvo anglų kalba.
Ilona vertė tekstus naudodamasi žodynu. Jai tai pravertė –dabar ji neblogai
kalba angliškai.
Sulaukusi keturiolikos metų ji pradėjo pjaustytis rankas. Kai
tik kas nors ją įskaudindavo, griebdavosi skutimosi peiliuko. Ilona tikina, kad
skausmas ir kraujas jai padėdavo nusiraminti. Mergaitė slėpdavo randus po
riešinukėmis.
Apie tai sužinojusi jos motina labai išgyveno. Moteris paguldė
dukrą į ligoninę, kreipėsi pagalbos į Panevėžio psichologinę pedagoginę tarnybą.
Ilona lankėsi pas psichologę, tačiau jai neatsiverdavo.
„Laikui bėgant išmokau rankas pjaustytis taip, kad smarkiai
nepažeisčiau venų ir nenukraujuočiau. Jaučiausi priklausoma nuo pjaustymosi. Man
tai buvo tarsi raminamieji vaistai.
Net pastojusi aš dar pjausčiausi rankas, bet dabar to
nebedarau. Nenoriu pakenkti kūdikiui“,– atvirai pasakojo mergina.
Išėjo iš dvyliktos klasės
Dešimtą klasę toje pat „Vyturio“ vidurinėje mokykloje pradėjusi
lankyti Ilona sakė nebeištvėrusi ir paprašiusi motinos ją perkelti į kitą
mokyklą.
„Nei motina, nei klasės auklėtojas ar direktorius man padėti
negalėjo. Suaugusieji tokiais atvejais negali paveikti vaikų“,–paklausta, ar
prašė pagalbos pedagogų, atsakė Ilona.
Ji perėjo mokytis į „Minties“ gimnaziją. Pasak merginos, čia ji
nebepatyrė patyčių, tačiau ją ilgai persekiojo baimė, kad bet kada gali
pasikartoti buvęs pragaras.
„Išgirdusi mokytoją tariant mano pavardę, nevalingai
susigūždavau. Atrodė, tik prasižiosiu, iš manęs visi pradės juoktis“,– pasakojo
ji.
Ilona teigė nebuvusi bloga mokinė, jos pažymių vidurkis siekė
apie 7 balus.
Kai mergina mokėsi vienuoliktoje klasėje, mirė jos 47 metų
motina. Nuo tada, anot Ilonos, ji pradėjo ristis į bedugnę.
Po laidotuvių ji puolė tėvui į glėbį ir prašė jo leisti gyventi
kartu.
„Su tėvu normalių santykių nepalaikiau nuo pat tėvų skyrybų.
Bet po motinos mirties man jis atrodė artimiausias žmogus. Su nuolat bambančia,
amžinai dėl visko priekaištaujančia močiute nesutariau“,– pasakojo mergina.
Tėvas dukters neatstūmė. Jis priėmė ją į savo vieną kambarį
bendrabutyje, iš kurio Ilona su mama prieš daugelį metų išėjo. Ilonos tėvas
turėjo draugę, tad vieną kambarį jie dalinosi trise.
Pasak merginos, močiutė labai pyko, kad ji išėjo gyventi pas
tėvą, jos poelgį vertino kaip spjūvį į akis.
Ilona tėvo, kuris ją rėmė ir pinigais, namuose ilgai
neužsibuvo. Prasidėjus konfliktams su tėvo drauge ir galiausiai su juo pačiu, ji
vėl pasibeldė į močiutės duris. Senolė priėmė anūkę.
Pragėrė motinos santaupas
Ilona neslepia, kad ritosi vis žemyn, bet tuomet pati to
nesuvokė. Ji susipažino su už save dvigubai vyresnių vyrų ir moterų kompanija,
pradėjo gerti.
„Gėriau daug. Girta gerai jausdavausi, dėl nieko nesisielojau,
nesikrimtau. Man patiko būti gerokai apsvaigusiai“,–pasakojo ji.
Ilona iš banko paėmė motinos santaupas – du tūkstančius litų,
kuriuos velionė taupė daug metų. Sunkiai sirgusi moteris nujautė artėjančią
mirtį, stengėsi dukrą bent kuriam laikui apsaugoti nuo nepriteklių.
„Aš visas mamos santaupas pragėriau. Vaišinau draugus, man
nebuvo gaila motinos pinigų“,– plaka save atvirumu Ilona.
Per girtavimą ji prarado ir motinos nupirktą dviratį. Būdama
neblaivi kažkur važiavo. Ją apvogė ir išniekino. Apie tai sužinojęs giminaitis
jai liepė kreiptis į policiją.
„Bet ką aš galėjau pasakyti policininkams, jei nieko
neprisiminiau“,– pasakojo ji.
Močiutė Ilonai negailėjo karčių žodžių. Supykusi senolė anūkei
rėžė, kad tai ji savo elgesiu ir motiną į kapus anksčiau laiko nuvarė.
Ilona pjovėsi venas. Vėl atsidūrė ligoninėje. Čia susipažino su
vienu vyriškiu. Išsipasakojo nepažįstamajam savo gyvenimą, užsiminė norinti
nuomotis butą ir gyventi atskirai nuo močiutės. Pinigų tada dar turėjo – rėmė
tėvas.
Naujasis draugas pasiūlė apsigyventi pas jį. Butas esą būsiąs
laisvas, nes jis su sužadėtine netrukus išvažiuos dirbti į Angliją. Ilona
pasiūlymą priėmė. Tik tariamas geradarys niekur neiškeliavo. Gyveno tame pat
bute. Ilonos pasas dingo.
Norėjo paversti prostitute
Naujojo pažįstamo bute rinkdavosi įvairios kompanijos, buvo
girtaujama. Kartą šeimininko draugė parsivedė du neva savo pažįstamus. Vienas iš
jų smarkiai girtą Iloną išprievartavo.
Paskui jis ir kiti svečiai ne kartą tenkino aistrą su ką tik
pilnametystės sulaukusia mergina. Ilona neabejoja, kad buto šeimininkas už tai
gaudavo pinigų. Mergina spėja, kad jai į alkoholį būdavo įdedama ir kažkokių
tablečių.
„Man jis su savo draugais siūlė biznį. Aš įsivilioju
pasiturinčius vyrus į butą, tuo metu jie įsiveržia ir “atkelia“ iš jų pinigus.
Mane įtikinėjo, kad su klientais nereikės mylėtis. Nesutikau. Įtariau, kad mane
gali parduoti į užsienį“,– apie patirtą košmarą nuosekliai tarsi apie neseniai
matytą filmą pasakojo Ilona.
Paklausta, kodėl nemėgino pasipriešinti išnaudojimui, pabėgti,
atsakė, kad jai buvę tas pats – gyventi ar mirti.
„Aš jau nebebuvau žmogus. Tie vyrai turėjo mano kūną, nes mano
siela buvo mirusi. Plaukiau pasroviui, negalvodama, kas bus rytoj. Man ir nebuvo
rytojaus. Buvau nulis, niekas. Visai viena“,– jaudindamasi greitakalbe beria
Ilona.
Mokydamasi dvyliktoje klasėje ji metė mokyklą. Tai sužinojęs
tėvas labai supyko ir nustojo jai duoti pinigų. Ilona tapo visiškai priklausoma
nuo savo išnaudotojo.
Pasijuto atsakinga
Mergina atsitokėjo sužinojusi, kad laukiasi. Nėštumas jai buvo
didelis šokas. Ilona nežinojo, nuo ko pastojo – mylėjosi ne su vienu vyru. Bet
tikina, kad nė minties neturėjusi darytis aborto.
„Nebegėriau, nebesileidau prievartaujama. Gyniausi tarsi
žvėris. Jeigu prie manęs lįsdavo, trenkdavau bet kuo, kas po ranka
pasitaikydavo“, – sakė būsima motina.
Tačiau buto šeimininkui nuomininkės nėštumas buvo nė motais.
Iki tol jos pats neliesdavęs, tik sėbrams dalindavęs vyras pats ėmė priekabiauti
prie Ilonos.
Neapsikentusi mergina pradėjo ieškoti išsigelbėjimo. Tėvas ir
močiutė atsisakė ją įsileisti į savo namus. Iš vieno pažįstamo ji išgirdo apie
Šeimos paramos namus. Šių metų kovą nėščia mergina su ryšulėliu rankose
pasibeldė į jų duris.
Ilonai apsigyvenus globos įstaigoje, buvę sugėrovai ir
išnaudotojai jos dar ilgai nepaliko ramybėje. Šeimos paramos namų darbuotojams
ne kartą teko kviesti policiją.
Rinko butelius skanėstams
Ilona sako atėjusi be lito kišenėje. Ji džiaugiasi čia gavusi
pastogę, valgį. Mergina nesibodėdavo rinkti butelius, kuriuos pridavusi
nusipirkdavo šokolado, sausainių. Nuo spalio ji pradėjo gauti socialinę pašalpą
– 315 litų. „Man dabar visko užtenka“,– džiaugėsi ji.
Ilona sakė esanti be galo dėkinga ją priglaudusiesiems. Šeimos
paramos namuose ji rado supratimą, palaikymą. Panevėžio suaugusiųjų mokymo
centre pradėjo lankyti dvyliktąją klasę.
„Aš pasikeičiau, labai pasikeičiau. Supratau, kaip smarkiai
įskaudinau tėvą, močiutę. Labai gailiuosi dėl to“,– tikino greitai gimdysianti
devyniolikmetė.
Ilona labai norėtų grįžti gyventi pas močiutę. Tėvo priimti
neprašo – pas jį nėra vietos. Socialiniai darbuotojai, Iloną konsultuojanti
psichologė mėgino kalbėtis su jos artimaisiais, bet veltui. Šie pareiškė nieku
gyvu nebepriimsiantys paklydėlės. Tegu ji gyvena kaip išmano.
Plačiau skaitykite 2009 m. spalio 27 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
A.Repšio nuotr. Nebereikalinga. Greitai motina
tapsiančios Ilonos atgaila jos artimieji netiki.
