Perpildė kantrybės taurę
Mažinamos neįgalumo pensijos, tikslinės kompensacijos
priežiūrai ir slaugai, šalpos kompensacijos, lėšos kompensacinei technikai,
nuspręsta atimti transporto išlaidų kompensacijas (per mėnesį – 32 litus), be
to, labiausiai likimo nuskriaustiems žmonėms, kurie patys nevaikšto ar juda
labai sunkiai, nutarta dvejus metus (2010–2011) nebeskirti vienkartinės 4160
litų paramos automobiliui įsigyti.
„Nusikaltėliui ir tam skiria vieną bausmę, o mums iškart
kelias“, – „Sekundei“ sakė Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacijos
projektų koordinatorius Edmundas Buklys.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos ir Neįgaliųjų nacionalinio
forumo prezidentė Rasa Kavaliauskaitė neslėpė taip pat esanti priblokšta.
„Neįgalieji spirga išeiti į gatves. Tarsimės, kokia forma
išreikšti protestą. Lipimas ant bačkos nėra pats geriausias protesto būdas, bet
svarstysime ir jį“, – tikino R.Kavaliauskaitė.
Kol kas neįgalieji renka parašus ir ketina kreiptis užtarimo į
šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Automobilis atstoja kojas
Sunkią judėjimo negalią turinti panevėžietė Irma Zabulionytė
jau šešti metai važinėja turinčiu rankinį valdymą automobiliu. Mergina už
nedidelę 1993 metų „Hondą Preliude“ mokėjo beveik dešimt tūkstančių litų.
Dalį šios sumos – 4160 litų – jai kompensavo valstybė. Iki šiol
kompensaciją automobiliui neįgalieji gaudavo kas šešerius metus.
Kitąmet I.Zabulionytei vėl priklausytų kompensacija. Ji galėtų
pasikeisti 17 metų automobilį į naujesnį, tačiau bus priversta ir toliau
važinėti su tuo pačiu.
„Man dar pasisekė, kad gavau kompensaciją, nes tikrai nebūčiau
įstengusi nusipirkti automobilio. Net ir gavusi valstybės paramą, vis tiek dar
turėjau nemažai pasiskolinti. Kol mano mašinytė važiuos, tol turėsiu galimybę
dirbti. Į darbą važinėti autobusu negaliu“, – pasakojo I.Zabulionytė.
Mergina svarstė, ką darys tie neįgalieji, kurių automobiliai
jau nebevažiuoja, taip pat tie, kurie neseniai gavo vairuotojo pažymėjimą ir
ketino įsigyti mašiną. Ji neįgaliam žmogui – ne prabanga, o galimybė judėti.
„Dabar dirbu, moku mokesčius valstybei. Kai nebeturėsiu kuo
važiuoti, sėdėsiu namuose, valstybė turės man mokėti, o aš jai jau nieko
nebeduosiu“, – kalbėjo I.Zabulionytė.
Regina Novikienė, vadovaujanti Žmonių su negalia sąjungos
Panevėžio skyriui, apgailestavo nesuskubusi kreiptis dėl kompensacijos.
„Galvojau: pavažinėsiu savo senuoju automobiliu, kol jis dar
visai nenusibaigė. Juk už 4 tūkstančius nenusipirksi, reikėtų dar savų pinigų
pridėti. Sakiau, palauksiu, pataupysiu, o pasirodo – be reikalo. Kai manasis
nebevažiuos, kito nebeįstengsiu įsigyti“, – teigė moteris.
Dideli pinigai
Neįgaliųjų aplinkos asociacijos vadovas Algis Giba sakė
suprantantis, kad sunkmečiu valdžia priversta nurėžti po gabalą pyrago nuo visų
visuomenės sluoksnių. Bet atimti net ir vieną kartą per šešerius metus mokamą
kompensaciją automobiliui įsigyti – to jau per daug.
„Tokių žmonių, kurie turi teisę į minėtą kompensaciją, nėra
daug. Ji skiriama ne visiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją. Yra
griežtos medicininės indikacijos. Tarkim, kompensacijos negali gauti ant patalo
gulintis žmogus“, – paaiškino A.Giba.
Panevėžio „Sodra“ šiemet sulaukė 19 neįgaliųjų prašymų skirti
kompensaciją automobiliui įsigyti. Iš jų 16 prašymai jau patenkinti, du sulauks
pinigų lapkritį, o vieno prašymas dar svarstomas.
A.Giba mano, kad 4 tūkstančiai litų šešeriems metams vienam
neįgaliajam valstybei nėra labai dideli pinigai, o žmogui – tai solidi suma.
Jo teigimu, įsigyti normalesnį automobilį, kurio kas antrą
dieną nereikia varyti pas meistrus, galima ne mažiau kaip už 10–15 tūkstančių
litų. Dar nuo 400 iki tūkstančio litų prireikia rankiniam valdymui įrengti.
„Yra modernios rankinio valdymo įrangos, bet jos kainuoja kelis
tūkstančius litų. Tokią reta kuris deda“, – sakė A.Giba.
Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacijos,
organizuojančios neįgaliesiems vairavimo kursus, projektų koordinatorius
Edmundas Buklys tikina, kad geresniam automobiliui tenka išleisti ne mažiau kaip
20 tūkstančių litų.
„Bet kokiu atveju neįgaliesiems tenka smarkiai prisidėti iš
savo kišenės. Neįsivaizduoju, kokios būklės automobilius jie galės nusipirkti,
kai nebegaus ir tų keturių tūkstančių litų paramos. Bus ir tokių, kurie
apskritai neįstengs jokio įsigyti“, – tvirtino E.Buklys.
Plačiau skaitykite 2009 m. spalio 22 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
A.Repšio nuotr. Atima kojas. I.Zabulionytė teigė, kad be
automobilio negalėtų atvykti į darbą, nes jis atstoja kojas.
