Pasiūlė sandėrį
Irinos ir Arūno Nakvosų daugiavaikė šeima iš Panevėžio rajono
Montvidų kaimo jaučiasi tarsi laimėjusi loterijoje, tačiau bijo, kad prizas
neišslystų iš rankų.
Neseniai pas juos apsilankę švedų labdaros fondo „Emmaus“
atstovai daug metų sename, be patogumų name vargstančiai šeimai pasiūlė sukurti
vakarietiškas gyvenimo sąlygas: renovuoti pastatą, įrengti vandentiekį, šildymą.
Jie netgi iš anksto atsiuntė skalbyklę.
Žado iš laimės netekusių penkių vaikų tėvų Nakvosų džiaugsmą
aptemdė kita žinia. Pasirodo, švedams netinka, kad namas, kuriame gyvena
Nakvosai ir vyriausias jų sūnus su šeima – iš viso devyni žmonės, priklauso
Panevėžio rajono savivaldybės socialinio būsto fondui.
Švedai iškėlė sąlygą – tegu Savivaldybė daugiavaikei šeimai
padovanoja namą, o jie savo lėšomis būstą suremontuos.
Rajono meras Povilas Žagunis sako, kad tokio precedento rajone
nėra buvę, nes įstatymai neleidžia dovanoti socialinio būsto.
Savivaldybė Nakvosams pasiūlė pirkti namą už devynis
tūkstančius litų, bet šeima tokių pinigų neturi.
Nakvosus švedams rekomendavusi vienintelių Panevėžio rajone
šeimyninių vaikų globos namų įkūrėja Gražina Grigaliūnienė teigė, kad bus labai
gaila, jei nepavyks paimti užsieniečių duodamų pinigų.
Jos teigimu, tokia proga kelis kartus nepasitaiko.
G.Grigaliūnienės įsitikinimu, įstatymai turėtų tarnauti žmogui, o ne
atvirkščiai.
„Jeigu taip nėra, vadinasi, juos reikia keisti ar tobulinti“, –
kalbėjo moteris. Kaip tvirtino G.Grigaliūnienė, dėl tų prastų įstatymų ir jai
gresia „terbelnikės“ dalia.
Dvidešimt metų svetimus vaikus globojantys Grigaliūnai gyvena
Panevėžio rajono savivaldybei priklausančiame name. Vieną dieną, kai iš namų
išeis paskutiniai globotiniai, sutuoktiniai gali atsidurti gatvėje.
Tačiau dabar G.Grigaliūnienei labiausiai rūpi padėti Nakvosams.
Anksčiau į socialinės rizikos šeimų sąrašus buvę įrašyti Nakvosai dabar ne tik
jos, bet ir rajono vaikų teisių ir socialinių darbuotojų laikomi gyvu pavyzdžiu,
kaip galima atsitiesti.
Gyvena dvaro klėtyje
Nakvosai į dabartinį namą įsikraustė dar 1996 metais. Tuomet du
vaikus turėjusiai nepasiturinčiai šeimai Panevėžio rajono savivaldybė skyrė
socialinį būstą – buvusio dvaro klėtį, pertvarkytą į būstą.
Šeima iš pradžių įsikūrė viename trobos gale, kitame gyveno
senyva moteris. Kai ji mirė, Nakvosai, kurie jau turėjo penkis vaikus, užėmė ir
antrąjį namo galą.
I.Nakvosienė pasakojo, kad namas buvo smarkiai apleistas:
langai išdaužyti, durys išlaužytos, krosnys apgriautos, elektros skaitiklis
išdraskytas. Sutuoktiniai savo lėšomis po truputį viską susitvarkė. Šeimos
galva, kad artimieji turėtų bent jau pakenčiamas gyvenimo sąlygas, buvo
išvažiavęs padirbėti į užsienį.
Dabar jų namuose kuklu, bet švaru, šilta. Apsilankę žurnalistai
virtuvėje prie didelio stalo rado sėdinčią visą gausią Nakvosų šeimyną. Tarp jų
buvo ir mažiausias šeimos narys – Nakvosų trijų mėnesių anūkas, įsitaisęs savo
mamos glėbyje.
Dažną vakarą prie stalo reikia pastatyti dar kelias papildomas
kėdes, nes ateina I.Nakvosienės dukterėčios, pasukusios klystkeliais, vaikai.
Mažieji pas Nakvosus pavalgo, pasišildo.
Moteris giminaitės nei teisina, nei smerkia. Akivaizdu,
moteriai tai nėra maloni tema.
Kažkada ir ji pati nebuvo pavyzdinga motina, tačiau, padedama
namiškių ir svetimų žmonių, laiku susigriebė, atsitiesė.
Padėjo ir kunigo genai
I.Nakvosienė įsitikinusi, kad vien tik smerkiama ir teisiama ji
to nebūtų sugebėjusi padaryti. Iš daugiavaikės šeimos kilusios moters tėvas –
buvęs kunigas, tačiau duktė daugiau paramos sulaukė iš svetimų žmonių.
Pasak I.Nakvosienės, bene daugiausia gelbėjo G.Grigaliūnienė.
Ji palaikydavo moraliai, jei reikėdavo, pabardavo ar pamokydavo. Linksmo būdo
vaikų globėja I.Nakvosienei juokais primindavo, kad ji turi kunigo genų, taigi
ir elgtis privalanti atitinkamai.
Seniai su švedų labdaros organizacija ryšius palaikanti
G.Griga-liūnienė paprašė jų padėti ir Nak-vosams.
Kai sugedo senas šeimos šaldytuvas, švedai suskubo atsiųsti net
du, iš jų vieną – šaldiklį. Į daugiavaikės šeimos namus iš Švedijos atkeliavo ir
skalbyklė, tačiau ji kol kas stovi nenaudojama – name nėra vandentiekio.
Rugsėjį švedai apsilankė pas Nakvosus ir pranešė pasirengę iš
esmės pakeisti šeimos gyvenimo sąlygas: suremontuoti namą, pasirūpinti
komunaliniais patogumais.
„Gal jie mums Dievo siųsti“, – negalėjo patikėti I.Nakvosienė.
Ji pradėjo svajoti, kaip vieną dieną nebeteks skalbti rankomis, o vaikai galės
maudytis vonioje. Apskritai, kad įžengs į normalius namus.
Kaina atrodo per didelė
Šeimos džiaugsmą apmalšino švedų iškelta sąlyga, kad namas turi
būti jų nuosavybė. Švedai nenori remontuoti valdiško būsto. Nakvosai dar prieš
dvejus metus prašė Savivaldybės jiems namą parduoti, tačiau jų prašymas
patenkintas tik dabar.
Nakvosus pribloškė Savivaldybės pasamdytų turto vertintojų
nustatyta namo kaina – 9 tūkstančiai litų.
„Mums pasiūlė už tiek namą nusipirkti, bet mes net nesvarstome
tokios galimybės. Devyni tūkstančiai mums labai dideli pinigai“, – sakė
I.Nakvosienė.
Ji vienintelė šeimoje dirba – valo Paįstrio Juozo Zikaro
vidurinės mokyklos Skaistgirių filialą. Nei I.Nakvosienės vyras, nei kartu
gyvenantis dvidešimtmetis sūnus kol kas neturi darbo.
„Gyvenam iš mano minimalios algos ir socialinių pašalpų“, –
pasakojo daugiavaikė motina.
Sunkmečiu šeimą gelbėja savame darže išaugintos daržovės.
Nakvosai prižiūri giminaitės karves, tad turi pieno.
Panevėžio rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos
vedėja Nijolė Stakytė patikino, kad šeimai priekaištų neturi. Pasak jos, abu
sutuoktiniai nėra tinginiai, rūpinasi vaikais, nepiktnaudžiauja alkoholiu.
„Anksčiau buvo problemų dėl I.Nakvosienės. Moteris linko į
stikliuką, bet susiėmė. Dabar tikrai nėra jokių rūpesčių“, – sakė ji.
Gerai apie daugiavaikės šeimos tėvus atsiliepė ir Panevėžio
seniūnijos socialiniai darbuotojai.
Plačiau skaitykite 2009 m. spalio 14 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
P. Luko nuotr. Išgąsdino. I.Nakvosienei atrodo, kad
turto vertintojai pernelyg brangiai įvertino namą.
