Neaptinka net greitoji
Kaimiečio gyvenimas tapus miesto gyventoju, nors jis niekur ir neišsikėlė, gali būti kur kas blogesnis nei anksčiau. Tokią patirtį sukaupė dalis buvusių Lepšių kaimo gyventojų, kai prieš vienuolika metų penkios šio kaimo sodybos buvo prijungtos prie miesto ir lepšiečiai tapo Ramygalos gatvės gyventojais.
Tai, kad įsikūrę Ramygalos gatvėje, žino tik jie patys. Jokio gatvės pavadinimo arba bent nuorodų, kad Ramygalos gatvė ties Pažagienių pradžia nesibaigia, o tęsiasi dar apie pusantro kilometro, nėra.
Klaidina ir kelio ženklas. Jis byloja, kad Panevėžio miestas baigiasi pravažiavus prekybos bazes Ramygalos gatvėje.
Penkioms sodyboms duoti Ramygalos gatvės numeriai – nuo 189 iki 194. Tačiau namai stovi toliau nuo kelio ir numeriai sunkiai pastebimi, o kai kurių sodybų ir visai nematyti. Privažiavę Pažagienius, daugelis neįtaria vis dar važiuojantys Ramygalos gatve. Buvusius Lepšių kaimo gyventojus sunkiai randa net greitoji.
Ramygalos gatvės paskutiniame, 194-ajame
name gyvenanti Jurgita Mikšytė šiemet liepos mėnesį patyrė alerginį šoką ir
prarado sąmonę. Laimei, kad tą dieną pas ją lankėsi sūnėnas.
Vaikinas iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir išbėgo prie plento jos pasitikti. Tačiau, pasak J.Mikšytės, medikai ilgai klaidžiojo, kol privažiavo iki jų laukusio sūnėno, nes, matyt, nepagalvojo, kad Ramygalos gatvė tęsiasi taip toli. Moteris buvo išgabenta į Panevėžio apskrities ligoninę ir paguldyta į Intensyviosios terapijos skyrių.
„Ką daryti, jeigu pagalbos prireikia, kai esi vienas namuose ir neturi jėgų kelių šimtų metrų nueiti iki plento?“ – retoriškai klausė J.Mikšytė.
Žadėjo perkelti
ženklą
Kaip pasakojo J.Mikšytės kaimynai, 92-ajame name gyvenantys Algis ir Alvyra Čeponiai, prieš kelerius metus, platinant kelią Panevėžys–Vilnius, jiems buvo žadėta, kad bus perkeltas miesto ribas žymintis kelio ženklas, tačiau to nebuvo padaryta.
Buvę Lepšių kaimo gyventojai tikino patiriantys daug įvairiausių problemų. Pavyzdžiui, daugelis buitinės technikos ir baldų parduotuvių nemokamai pristato pirkinius į namus miesto teritorijoje. J.Mikšytei ir Čeponiams tenka įrodinėti, kad jie gyvena mieste. Dar sunkiau išaiškinti, kaip juos atrasti. Lygiai taip pat ir su malkomis. Jų vežėjai už Pažagienių apsisuka ir – atgal į Panevėžį ieškoti 192-ojo ar 194-ojo namo.
A.Čeponienė pasakojo, kad ne per kiekvienus rinkimus jie sulaukia balsavimo biuletenių. „Kartais atneša, kartais neranda mūsų namo. Tada mes patys einam į Savivaldybę ieškoti. Sakėm apie savo bėdą dėl gatvės pavadinimo, bet niekas nereagavo. Matyt, raštu reikėjo skųstis. Valdininkai tik į raštą žiūri, o ką žmogus sako, neklauso“, – kalbėjo moteris.
Buvę Lepšių kaimo gyventojai, paklausti, ar turi bent kokios naudos, kad yra miestiečiai, tarsi susitarę purtė galvas: jokios naudos. Miestas jiems nei komunikacijų nutęsė, nei kitų patogumų suteikė. Atvirkščiai, tik savo kišenes teko papurtyti. Prijungus dalį Lepšių kaimo prie miesto, jo gyventojams reikėjo pasikeisti daugybę įvairių dokumentų, išleisti nemažai pinigų.
Ir toliau gyvena kaip
kaime
Oficialiai miestietė J.Mikšytė gyvena kaip kaimiete. Moteris laiko karvę, kiaulę, paukščių, turi nemažą daržą, sodą. Šalia jos namo plyti didžiuliai kukurūzų laukai. Gretimoje sodyboje, beje, likusioje Lepšių kaime, gyvenanti J.Mikšytės kaimynė pas ją ateina pieno. „Kaimietė pas miestietę eina pirkti pieno“, – juokėsi moterys. Miestiečiais paversti Lepšių kaimo gyventojai sakė puikiai suprantantys rajono žmonių nenorą jungtis prie miesto. „Kai kurias vietoves gal ir tikslinga jungti, bet tokių kaimų kaip mūsų tikrai ne. Gyventojams – ne patogiau, o blogiau. Tai kam tokios reformos reikalingos“, – stebėjosi jie.
Plačiau skaitykite 2009 m. rugpjūčio 10 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
T.Kavaliausko nuotr.
Dingę be žinios. Buvusių Lepšių kaimo gyventojų niekas neranda jau vienuolika metų. Beieškodami jų kartais paklysta net laiškininkai.
