Atsirado netikėtai
Moteriai reikia visko: šeimos, karjeros, įdomaus laisvalaikio ir geros draugijos. Tai suteikia gyvenimo pilnatvę. Tačiau besąlygiška meile apdovanoja tik vaikai. Su tokiomis mintimis Motinos dienos laukia Augustavo kaime šalia Upytės gyvenanti Milda Mikelionienė.
Prieš dešimtmetį netekusi vienintelio savo vaiko, dabar moteris vėl yra laiminga mama – jiedu su vyru Stasiu į šeimą priėmė du beglobius vaikus.
„Visi vaikai atsiranda netikėtai, niekas jų atėjimo negali suplanuoti“, – paslaptingai šypsosi dviejų išdykėlių – pirmoko Evaldo ir metais vyresnės Karolinos – mama Milda Mikelionienė.
Moteris prasitaria, kad lygiai taip pat netikėtai jų šeimoje atsirado Evaldas ir Karolina. Po vienuolikmečio Manto mirties šešerius metus Mikelioniai gyveno dviese. Milda sako, kad gyvenimo su vaikais ir tik dviese negalima net palyginti. Be mažųjų vakarai ilgi, namai tušti, o su jais viskas kitaip – veiklos tiek daug, vaikams reikia tiek dėmesio, kad laiko viskam trūksta.
Apsisprendimas į šeimą priimti kitos mamos pagimdytą vaiką Mikelioniams nebuvo nei ilgas, nei skausmingas.
„Jokių svarstymų išvis nebuvo, – patikslina žavi moteris. – Kaimynės draugė dirbo vaikų teisių apsaugos specialiste, tad iki mūsų atėjo žinios, kad labai reikia paimti globoti vieną vaiką. Todėl ir sakau, visi vaikai ateina netikėtai.“
Nuvažiavus į globos namus ir pamačius Evaldą abejonėms vietos neliko. Trimetis berniukas buvo toks panašus į Mantą, kad tėvai pasijuto tarsi vėl suradę savo vaiką. Tai stebina ne tik tėvus, tą pastebi kiekvienas, pažinojęs Mikelionių sūnų ar dabar galintis vaikus sulyginti nuotraukose.
Naujuose Mikelionių namuose iš ant židinio stovinčios nuotraukos šypsosi taip anksti tėvus palikęs Mantas, toks panašus į vietoje nenustygstantį Evaldą.
„Evaldui apsigyvenus mūsų šeimoje nepatyrėme jokių sunkumų, viskas ėjosi sklandžiai ir džiaugsmingai, – prisimena moteris. – Aš buvau turėjusi savo vaiką, todėl mamos pareigos man nebuvo nei sunkios, nei nežinomos. Dabar svarstau, kad savų vaikų neturinčioms moterims į šeimą ir širdį priimti svetimą vaiką tikriausiai sunkiau, nei buvo man.“
Norėjo gražios šeimos
Po kelerių metų taip pat netikėtai Mikelioniai išgirdo, kad globos labai reikia dar vienai mergaitei. Mananti, kad vaiko apgyvendinimas vaikų namuose žlugdo jo asmenybę, moteris nutarė turėti ir dukrą. Taip jų namuose atsirado beveik septynerių Karolina.
„Galbūt kai kam atrodome netradiciniai globėjai, nes nesiėmėme globoti būrio vaikų, kaip daro kai kurie, – sako M.Mikelionienė. – Tiesiog norėjome turėti gražią nedidelę šeimą.“ Sprendimą tapti dviejų jau šiek tiek paaugusių vaikų tėvais Mikelioniai priėmė kartu. Milda įsitikinusi, kad to negalima vienam nuspręsti.
„Pagausėjusia šeima džiaugėmės ne tik mes su vyru, bet ir giminaičiai, – laimingo šeimyninio gyvenimo paslaptis atskleidžia mama. – Mes turime močiučių, dėdžių, pusbrolių.“
M.Mikelionienė gali nuraminti visus, svarstančius apie svetimo vaiką priėmimą į namus, bet draskomus abejonių – tapimas globėjais ar įtėviais nėra bauginamas procesas.
„Keista mūsų visuomenė, – akmenuką į stereotipus mėgstančiųjų daržą mesteli moteris. – Lakstyti po miestą su visų vaivorykštės spalvų vėliavomis, deklaruoti seksualinę orientaciją arba pasakoti apie savo meilužių gausą – normalu ir moralu, o štai pasakyti, kad į šeimą priglaudei vaikelį – tarsi gėdinga ir tai reikia slėpti.“
Mikelionių vaikai apie save žino visą tiesą. Milda įsitikinusi, kad vaikai patys turi pasirinkti, kas geriau: prieš tai buvęs gyvenimas ar dabartinis.
„Tik su giminystės ryšiais kartais būna sudėtinga, – pajuokauja laiminga mama. – Net pamaniau, kad mūsų gyvenimas primena serialuose matomas šeimas, kur herojai turi ne po vieną mamą, brolį ir seserį.“
Laukia įvaikinimo
Kalbos, kad dažnai vaikai imami dėl globos pašalpų, Mikelionių neliečia. Pasak Mildos, dideliais pinigais vadinami vargani grašiai, dėl kurių normaliam žmogui net mintis nekiltų žaisti vaikų likimais.
„Abu su vyru esame gabūs ir darbštūs, kad pinigų užsidirbtume, – pasakoja didelio ūkio šeimininkė. – Tie, kas galvoja apie tuos varganus grašius, dažnai ima globoti daugiau vaikų ir tikrai negalvoja apie įvaikinimą.“
Šis procesas jau vyksta, ir Mikelioniai nekantriai laukia, kad Evaldas taps jų sūnumi ir gaus jų pavardę. Moteris neslepia, kad įvaikinimo procesas – ilgas ir varginamas, tad nežinia, kaip pavyks su Karolina.
„Man tai atrodo nereikalingas nervų gadinimas. Nesitikėjau, kad tai užtruks taip ilgai“, – pasiguodžia moteris.
Mikelionių vaikai – kaip ir visi tokio amžiaus: meilūs, smalsūs, kartais išdykę ir neklusnūs, kartais noriai einantys į mokyklą, o retkarčiais sugalvojantys įvairiausių negalavimų, kad tik liktų namie.
Milda – tokia pat kaip ir visos geros mamos. Kantri, švelni, o kartais kantrybės ir pritrūkstanti. Kai Karolina glusteli prie mamos, matyti, kad jos – geriausios draugės.
„Aš pati iš vaikystės prisimenu ne tai, kokius drabužėlius ar papuošalus man mama pirkdavo, o kaip dviese eidavome pasivaikščioti ir kalbėdavomės „tarp mūsų, mergaičių“, – prisiminimais pasidalija M.Mikelionienė.
Svajojusi, kad bus šokėja, dabar Karolina nuomonę jau pakeitė ir prasitaria apie norą būti ūkininke.
„Jai atrodo, kad ūkininkės darbas pelningas, todėl žavisi, – paaiškina mama. – Tačiau tikrai nemanau, kad vaikai turi būti neišsipildžiusių tėvų svajonių įkaitai. Mūsų vaikai tikrai nebus įpareigoti dirbti ūkyje. Jį prireikus galima ir parduoti.“
Plačiau skaitykite 2009 m. gegužės 2 d.
“Sekundėje”.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Laiminga mama. Prieš dešimtmetį netekusi vienintelio sūnaus, M.Mikelionienė dabar jaučiasi laiminga globodama du vaikus.
