Sunkmetis rodo nagus ir bažnyčiose. Nors ekonominį nuosmukį išgyvenantys žmonės maldos namų slenkstį peržengia kur kas dažniau, bažnyčiose paliekamos gerokai kuklesnės aukos. Dvasininkai liūdnai juokauja tik per didžiąsias šventes sulaukiantys tyliųjų rinkliavų, kai į aukų krepšelį be garso nugula tikinčiųjų aukojami banknotai. Kur kas dažniau nei popierines kupiūras sunkmečiu bažnyčios tarnams tenka skaičiuoti surinktas metalines monetas ar net baltus centus. Klebonai pripažįsta, kad sumažėjusios gyventojų pajamos kirto ir per bažnyčios kišenę – per šių metų Velykų šv. Mišias surinkta kur kas kuklesnė aukų suma nei pernai.
Aukoja garsiai
Bažnyčios išgyvena sunkmečio paradoksą: nors tikinčiųjų maldos namuose daugėja, aukų dėžutės tuštėja. Po sekmadienio šv. Mišių iš aukų krepšelio tekyšo vienas kitas popierinis banknotas.
Panevėžio rajono Miežiškių ir Velžio parapijų klebonas Rimantas Visockis šmaikštauja, kad bažnyčioje būna dvejopos rinkliavos: šventinės tyliosios, kai į aukų krepšelį nugula popieriniai banknotai, ir garsiosios, kai per sekmadienio šv. Mišias tikintieji maldos namus paremia skambančiomis metalinėmis monetomis ar iš piniginių ar kišenių išpurtytais centais.
„Tik vienos kitos stambesnės kupiūros sulaukiam. Per Velykas irgi daugiausia po 5, 10 litų žmonės aukojo. Suprantama – vyresni žmonės iš pensijų darbo netekusių vaikų šeimas remia“, – teigė R.Visockis.
Klebono teigimu, paprastą sekmadienį į kaimo bažnytėlę suvažiavę tikintieji dvasios ganytojams paaukoja apie 80–100 Lt. Bažnyčia išgyvena iš to, ką surenka per didžiąsias religines metų šventes ar atlaidus, kai aukų suma šokteli keliolika kartų.
Pagrindinis bažnyčios išlaidų šaltinis – mokesčiai už elektrą, atlyginimai vargonininkui, zakristijonui, valytojai.
„Tie žmonės geranoriškai ateina padirbėti, bet už darbą atlyginti vis tiek reikia. Gerai, kad kaime mažesni krūviai nei mieste ir kol kas negalime tvirtinti, kad sunkmetis labai smarkiai mums į akis žiūri. Kol kas bažnyčių neuždarysim“, – kalbėjo R.Visockis.
Skurdina šildymas
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios piniginę labiausiai ištuština mokestis už šilumą. Pasak bažnyčios klebono Petro Baniulio, per mėnesį šildymas maldos namams atsieina apie 11 tūkst. litų. Klebono teigimu, per šv. Mišias nė pusės tiek nesurenkama.
„Ką per metus sutaupome iš aukų, tą per šildymo sezono porą trejetą mėnesių turime atiduoti. Per Velykas ir Kalėdas paaukoja daugiau, bet tiek bažnyčios neišgelbėja. Ačiū Dievui, kad šildymo sezonas ne visus metus tęsiasi“, – sako P.Baniulis.
Klebonas pripažįsta, kad sumažėjusios gyventojų pajamos kirto ir per bažnyčios kišenę – per šių metų Velykų šv. Mišias surinkta kur kas kuklesnė aukų suma nei pernai.
Mažėjant pajamoms klebonas svarsto, kad veikiausiai teks taupyti mažinant išlaidas šildymui.
„Gal šildymo lempas teks statyti. Neprikūrensi bažnyčios iki 17 laipsnių šilumos. Ir dabar bažnyčioje vos 5–6 laipsniai, žmonės turbūt nė nepagalvoja, kad ir už tiek šilumos dideli pinigai kapsi“, – kalbėjo P.Baniulis.
Anot jo, bažnyčios tarnai jau įpratę skaičiuoti metalinius litus – aukų dėžutėje tik vienas kitas popierinis banknotas terandamas.
„Žmonės ir centų bažnyčiai aukoja – kas kiek gali. Labai sunku prognozuoti, kaip bažnyčia išsivers“, – pripažįsta klebonas.
Plačiau skaitykite 2009 m. balandžio 16 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Maldos namuose didėjančios tikinčiųjų minios bažnyčioms turtingesnio
gyvenimo neužtikrina.
