Menininku būti
nereikia
Velykinis margutis – ne tik stalo puošmena, bet ir iš kartos į kartą užkoduotuose raštuose perduodama žinia. Ant kiaušinio piešti dar pagonybės laikus siekiančius iškalbingus simbolius, pasak muziejininkės Aušros Sidorovienės, – pati geriausia relaksacija, nuraminanti rūpesčių verpetuose besiblaškančią sielą.
Dovanojamas margutis linkėjo vaisingų metų, gero oro, dievų malonės.
„Nėra nė vieno negražaus margučio. Nesvarbu, kuo išmargintas – ryžiais, svogūnų lukštais, vašku ar sintetiniais dažais“, – susirinkusiuosiusį Kraštotyros muziejaus surengtą marginimo vašku pamoką patikina A.Sidorovienė.
Savaitgalį pirmą kartą muziejuje prie atsineštų virtų kiaušinių palinko suaugusieji. Mažylius atsivedusios mamos, jaunuolių porelės, A.Sidorovienės pamokyti, kruopščiai žvakidėse kaistančiu vašku vedžiojo įmantresnius ar visai paprastus raštus, čia pat kiaušinį merkė į sintetiniais dažais nuspalvintą šaltą vandenį ir namo jau nešėsi pirmąjį šiemet nudažytą velykinį margutį.
Iš keturiolikos susirinkusių margintojų būrio tik viena prisipažino velykinį stalą puošianti vašku pačios išpieštais margučiais. Kitiems pats seniausias margučių gražinimo būdas tapo nauju atradimu.
Pasak A.Sidorovienės, marginimas vašku tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sudėtingas. Įgudusios tautodailininkės kiaušinį margina nesitraukdamos nuo viryklės – kad vaškas būtų labai karštas, indelį su juo ištisai kaitina ant ugnies.
Tačiau, anot muziejininkės, vaškui išlydyti puikiai tinka ir aliejinės žvakidės. „Marginimas vašku – labai puiki relaksacija. Žmogus atsipalaiduoja, nurimsta. Nežinau, ar natūralaus vaško kvapas taip raminančiai veikia, ar pats marginimo procesas. Nereikia pamiršti, kad pasiruošimas šventei toks pat svarbus, kaip ir pati šventė“, – primena A.Sidorovienė.
Gražiausi raštai išgaunami karštą vašką po kiaušinį vedžiojant paprasčiausiu drabužių smeigtuku, įsmeigtu į pieštuko galiuką.
Kad ant Velykų stalo puikuotųsi vašku išpiešti margučiai, nereikia būti menininku. Kraštotyros muziejuje prieš Velykas moksleivius ir darželinukus marginti vašku mokanti A.Sidorovienė pastebi: kuo vaikas mažesnis, tuo gražesnį raštą išraito.
„Turbūt šitas sugebėjimas slypi visų mūsų genuose, tik augdami mes jį pamirštame“, – svarsto muziejininkė.
Laimi kantriausieji
Marginimas vašku – vienas iš seniausių kiaušinių gražinimo būdų, tik pakoreguotas greitėjančio gyvenimo tempo. Natūralias medžiagas naudoję senoliai užtrukdavo gerą mėnesį, kol vašku išmargintas kiaušinis patekdavo ant puošnaus Velykų stalo.
Vien juodalksnio žievės, sumaišytos su surūdijusiomis geležimis, tirpalas turėjo būti bent tris savaites rauginamas, kad išgautum sodrią juodą spalvą. Vašku margintas kiaušinis „sunokusiame“ skystyje būdavo brandinamas dar dvi paras, o Velykų šeštadienį svogūnų lukštų nuovire išverdamas.
Gamta apdovanoja tik mokančius išlaukti. Ilgiau pavirinti želmenys margutį nudažo švelniai žalsva spalva, beržo lapai – gelsva, šieno pakratai suteikia dar kitokį geltonos atspalvį, ąžuolo ir juodalksnio žievė kiaušinį nudažo pilkai žalia spalva, rugiagėlės – melsva.
Skubantiesiems A.Sidorovienė pataria pasinaudoti pačia paprasčiausia ir greičiausia natūralia marginimo technologija – svogūnų lukštais, vos per kelias minutes nudažančiais įmestą kiaušinį.
Natūraliomis medžiagomis dažytas margutis ne tik akiai malonus, bet ir nosį pakutena malonus apie bundantį pavasarį pranešantis beržo ar vasaros darbymetį menantis šieno kvapas.
Plačiau skaitykite 2009 m. balandžio 6 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Kraštotyros muziejuje pasimokyti marginti vašku pirmą kartą susirinko
suaugusieji.
