Siūlė vienytis
Krekenavos regioninio parko reikalingumo įrodinėti šeštą kartą atvykusiems valdininkams krekenaviečiai atnešė pasiskaityti Konstituciją. Dėl regioniniuose parkuose taikomų apribojimų žmonės tikina tebesijaučiantys Sibiro tremtiniais savoje žemėje.
Valdiškų institucijų atstovai leidžia suprasti, kad krekenaviečiams laikas nuleisti garą, nes parko naikinti niekas nesirengia.
Į susitikimą su Krekenavos regioninio parko teritorijoje gyvenančiais žmonėmis atvažiavo parko darbuotojai, Aplinkos ministerijos, Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos, rajono Savivaldybės atstovai.
„Šiandien jau aišku, kad parko artimiausiu metu niekas nenaikins, todėl siūlau susivienyti, pamiršti ambicijas ir dirbti“, – susitikimo pradžioje sakė Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė.
Prilygina Neringai
Daugiausia klausimų susirinkusieji turėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės pavaduotojui Vidmantui Bezarui.
Valdininkui teko pripažinti, kad tuomet, kai buvo steigiami regioniniai parkai ir kuriami jų reglamentai, nebuvo kalbos nei apie tokią intensyvią žemdirbystę, nei apie Europos Sąjungos paramą.
„Todėl atėjo laikas reglamentus peržiūrėti, pritaikyti šių dienų sąlygoms“, – aiškino V.Bezaras. Naujajame reglamente išbraukti kai kurie apribojimai, padidintas leidžiamas užstatomas plotas. Tačiau tokios išlygos gyventojų netenkina.
„Atnešiau jums pasiskaityti Konstituciją. Jei taip kalbate, tikriausiai nesate jos skaitęs, – V.Bezarui rėžė Andrius Laurenčikas. – Paaiškinkite mano teises, kodėl aš, gyvendamas regioninio parko teritorijoje, be parko direkcijos leidimo negaliu nupirkti 50 arų valstybinės žemės? O kas leido ant mano žemės įsteigti regioninį parką? Kodėl tada niekas neatsižvelgė į mano teises? Nė vienoje valstybėje tokios savivalės niekas neleistų.“
A.Laurenčikas išgirdo atsakymą, kad valstybinė žemė regioniniuose parkuose parduodama tik tais atvejais, kai ji įsiterpia į žmogaus turimą nuosavą žemę.
Gyventojų netenkina draudimas į regioninio parko teritoriją atsikelti dirbamą žemę. Kad toks draudimas taikomas Neringos ar Palangos gyventojams – galima suprasti, tačiau kai kalbama apie žemdirbystės rajoną, tai, ūkininkų įsitikinimu, prasilenkia su sveiku protu. „Suprantu šią problemą, – pritarė V.Bezaras. – Tačiau negalima sukurti atskiro įstatymo Krekenavai.“
Siūlė mąstyti
Domina krekenaviečius ir tai, kokios numatytos kompensacijos už draudimą naudoti trąšas ir pesticidus. Numatyta kompensacija – 138 litai už hektarą – gyventojams atrodo kaip pasityčiojimas.
„Atvažiuokite ir kelerius metus padirbėkite visuomeniniais pagrindais, tada galėsime kalbėtis, – svečiams pasiūlė neseniai įsteigtos Kraštotvarkos draugijos Krekenavos krašto pirmininkas Romas Kiltinavičius. – Jūs, mieste sėdėdami, nustatėte kompensacijos dydį. O ar nereikėjo pirmiausia žmonių paklausti, ar jie sutinka tokiomis sąlygomis žemę dirbti.“
Atsakymo, kokia kompensacijos suma už žemės ūkiui taikomus apribojimus numatyta Krekenavos regioninio parko teritorijoje esantiems ūkiams, Aplinkos ministerijos atstovas Algirdas Klimavičius neturėjo.
Mąstyti ministerijos kėdėse sėdintiems valdininkams siūlė ir A.Laurenčikas. Pasak jo, jei už pievos hektarą siūloma 138 litų kompensacija, kas patars, iš ko ūkininkui gyventi.
„Krekenavos regioninis parkas – ne valstybinė įstaiga, o Kavaliauskienės uabas, kurį mes turime išlaikyti baudomis ir draudimais“, – negailestingų žodžių parko direkcijai negailėjo ūkininkas.
Gyventojų bendruomenės „Žėlupė“ pirmininkė Stanislava Glemžienė susirinkusiuosius patikino, kad už regioninio parko panaikinimą kovojantys žmonės nusileisti nežada.
„Raštus rašysime ir į svečius jus kviesimės tol, kol bus skriaudžiami žmonės, – tvirtino ji. – Galva apsisuka, kai pradedi domėtis, kiek valdžios institucijų sukurta ant paprasto žmogaus galvos, ir vis tiek tokioje netvarkoje gyvename.“
Birutė KRONIENĖ
