Europarlamentarė Ona Juknevičienė
įsitikinusi, kad Lietuvoje egzistuojantys įstatymai yra pagrindinis trukdis
darbo netekusiam žmogui gauti paramą asmeniškai, o ES pinigai „nusėda“ darbo
biržų ir jų samdomų įmonių sąskaitose.
Nuo gegužės mėnesio darbo netekusiems ES gyventojams bus skiriama daugiau ir įvairesnės Europos globalizacijos fondo (EGF) paramos.
EGF paramos teikimo tvarką svarsčiusi europarlamentarų komisija, kurioje dirba ir O.Juknevičienė, pasiekė, kad paramą gautų ne tik didelių, bet ir mažesnių įmonių darbo netekę darbuotojai. Iš viso per metus paramai per EGF planuojama skirti milijardą eurų.
O.Juknevičienės teigimu, kol kas Lietuva šio fondo pinigais pasinaudoti nesugeba. Nors iki šiol per metus paramai per EGF skiriama apie 500 milijonų eurų, Lietuvos valdžia kreipėsi tik vieną kartą – dėl 298 994 eurų paramos bankrutavusiai „Alytaus tekstilei“.
„Kad padidėjusi EGF parama būtų prieinama ir kiekvienam darbo netekusiam Lietuvoje, būtina pakoreguoti atitinkamus įstatymus. Užimtumo įstatymas turi suteikti galimybę žmogui rinktis užimtumo skatinimo priemones pačiam.
Visų pirma būtina remti iniciatyvas patiems kurti darbo vietas ir finansuoti jų pradinį kapitalą, padėti įsigyti būtinus leidimus ir licencijas, įrangą“, – sakė O.Juknevičienė.
Žmogus gali reikalauti papildomų išmokų, kai išlaiko nuo jo priklausomus asmenis, išmokų atlyginimo skirtumo ar persikraustymo išlaidų kompensavimui. Būtina pratęsti išmokų mokėjimo terminą ieškant darbo iki 24 mėnesių, ir jos turi atitekti be darbo likusiems žmonėms.
Europarlamentarė, peržiūrėjusi paramos iš Europos garantinių fondų gavimo tvarką reglamentuojančius dokumentus, atrado daugybę neatitikimų tarp lietuviškų įstatymų ir ES direktyvų.
Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, apibrėžiančius ir ribojančius užimtumo rėmimo priemones, sukurta ir biurokratinė sistema, kurioje žmogus sutrinka, nežino, kokia parama jam priklauso, kur ir kaip ją gauti.
„ES pinigus gauna ir skirsto Lietuvos darbo birža su savo teritorinėmis darbo biržomis bei Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba ir jos teritorinės darbo rinkos mokymo bei konsultavimo tarnybos.
Šios dvi biurokratinės neefektyviai dirbančios institucijos, išsiplėtusios po visą šalį, pirmiausia siekia naudos sau. Iš visų ES socialinėms reikmėms skiriamų lėšų Lietuva beveik penktadalį sunaudoja pačių darbo biržų ir kitų administracinių struktūrų reikmėms. Kitos Europos valstybės vidutiniškai tam skiria tik tris procentus“, – tikino O.Juknevičienė.
„VERSLO VARTŲ“
INF.
