Į medikų, atskubėjusių gelbėti sužalotųjų būrį, įsirėžus ugniagesių automobilinei cisternai per laimingą atsitiktinumą gyva likusi slaugytojos padėjėja Regina Šeduikienė į mašiną sėdasi vis dar apimta siaubo. Sunkias traumas besigydančią moterį persekioja mintis, kad dar vieno šanso gyventi likimas antrąkart jai gali nebesuteikti. Išmokusi likimui padėkoti už kiekvieną išgyventą dieną medikė gatvėje jaučiasi tarsi kare.
Dėkoja už kiekvieną
dieną
Porą mėnesių nuo antrojo savo gimtadienio skaičiuojanti R.Šeduikienė dar neprisiverčia galvoti, kaip išsigydžius traumas reikės sugrįžti į darbą rajono poliklinikos Greitosios medicinos pagalbos stotyje.
Iš pragaro Panevėžio aplinkkelyje ištrūkusios moters dar laukia ilgas gydymas. Kol kas R.Šeduikienė be kitų pagalbos neišsiverstų – lūžusi ranka gydoma įtvare, kaulą sutvirtinusius geležinius virbus teks nešioti dar bent metus, paskui – vėl operacija.
„Likimui dėkoju už kiekvieną išgyventą dieną. O juk galėjau niekada nebevaikščioti po kiemą, nebematyti šeimos. Džiaugiuosi, kad nelikau neįgaliojo vežimėlyje“, – sunkiai pro ašaras kalba R.Šeduikienė.
Lemtingos sausio 7-osios tragedijos aplinkkelyje aplinkybės moters atmintyje iškyla tik padrikais vaizdais. R.Šeduikienė tądien buvo ką tik grįžusi iš ligonio į greitosios medicinos pagalbos stotį, kai į kiemą išlėkusi kolegė sušukusi skubiai važiuoti į kitą įvykį. Greitosios automobiliu lėkdamos į nelaimės vietą medikės težinojo, kad aplinkkelyje susidūrus dviem mašinoms sužaloti du žmonės, vienas iš jų – be sąmonės.
Nelaimę jautė mama
R.Šeduikienė pamena, kad atlėkęs greitosios medicinos pagalbos ekipažas vienam vyriškiui niekuo padėti jau nebegalėjo, kitą sužalotąjį, uždėję kaklo įtvarą, medikai puolė kelti į mašiną – tolesnis vaizdas moters sąmonėje nutrūksta.
Kas atsitiko su ja ir padėti nukentėjusiesiems atskubėjusiais kolegomis, medikė žino tik iš kitų pasakojimų.
„Prisimenu, kad kolegė priėjo man vaistų suleisti. Nors sako, kad sąmonės nebuvau praradusi, bet kaip mane įkėlė į greitąją, kaip į ligoninę vežė, neprisimenu. Kai pamačiau į ligoninę atėjusį vyrą, klausiau, ar mane dar veš šviesti, o pasirodo, jau visos procedūros buvo atliktos“, – pasakoja R.Šeduikienė.
Skubėjusi iš mirties nagų vaduoti kitų felčerės padėjėja pati tapo ironiško likimo auka – jai teko gydytis sudaužytą galvą, sumuštą koją, raktikaulio lūžį.
Pamažu po tragedijos atsigaunanti moteris įžvelgia nuostabą keliančius likimo ženklus: į gelbėtojų būrį įlėkusios ugniagesių cisternos užkliudytų kolegų vardai prasideda ta pačia raide.
„Vairuotojai Rimas ir Raimondas žuvo, aš ir slaugytoja Rasa buvome sužeistos. Du mirtis pasiėmė, dvi – paliko. Gal septyni buvo mūsų laimingas skaičius?“ – sunkiai atsidūsta R.Šeduikienė.
Net ir neieškant tragedijoje mistikos sunku būtų paneigti motiną ir dukrą siejantį ryšį. Po nelaimės R.Šeduikienei mama prisipažino kruvinąją sausio 7-ąją dėl persekiojančio nepaaiškinamo nerimo negalėjusi rasti sau vietos. Net kaimynų prašiusi vaistų širdžiai nuraminti.
Mamai ramybės nedavė pranašišku laikomas sapnas.
„Pasakojo sapnavusi bulves, sakoma, kad jos praneša apie laidotuves“, – prisiminė medikė.
Į gatvę – kaip į karą
Anot R.Šeduikienės, motinos širdis nelaimę nujautusi ir prieš dvidešimtmetį, kai amžino poilsio teko išlydėti tik 24-ojo gimtadienio sulaukusį sūnų.
Vaikiną mirtinai sutraiškė prispaudusi mašina. Ką tik vedęs vyras po kelių dienų planavo išvykti pas Druskininkuose dirbusią medikę žmoną.
Likimas iš R.Šeduikienės atėmė ir brolį dvynį – vaikutis mirė vos kelių mėnesių. Prieš penketą metų šeimai teko laidoti ir tėtį.
„Gal jie norėjo mane pas save pasiimti?“ – atsakymo ieško moteris.
Angelui Sargui už išsaugotą gyvybę kasdien dėkojančiai R.Šeduikienei tenka sukaupti visas jėgas, kad įsėstų į automobilį. Netgi būdama šalia sutuoktinio – profesionalaus vairuotojo, moteris krūpčioja iš baimės. Medikę persekioja mintis, kad bet kada išvažiavimas į gatvę gali būti paskutinis.
„Į gatvę – kaip į karą. Bijau, kad kitas automobilis netrenktų mums į šoną. Važiuoju kaip ant adatų. Iki nelaimės net minčių tokių nekildavo“, – prisipažįsta R.Šeduikienė.
Septyniolika metų rajono Greitosios medicinos pagalbos stotyje išdirbusi medikė iki tragedijos nepamena nė vieno įvykio, dėl kurio būtų kilę minčių keisti darbą. Ne kartą lėkusi į kraują stingdančias avarijas, ne vieną traukusi iš mirties nagų R.Šeduikienė buvo pilna neįtikėtinos dvasinės stiprybės. Jos užkrečiančią ramybę ne kartą yra pastebėję ir kolegos. Greitosios vairuotojai stebėdavosi, kaip greitai medikei pavyksta nuraminti nerimo apimtus nelaimės ištiktuosius.
Per visą darbo patirtį R.Šeduikienei bene vienintelį kartą teko tvardyti pačios besiblaškančią širdį. Profesionali medikė negalėjo išlikti rami, kai negalėjo išgelbėti per eismo įvykį žuvusių mergaičių, jos dukterų bendraamžių.
Kaip pavyks susitvardyti po ilgo gydymosi sugrįžus į darbą, moteris dar negalvoja. Vis dėlto dėl vieno R.Šeduikienė tvirta: gelbėti kitus – jos pareiga, kad ir kas pačiai grėstų.
„Likimas išbandė – reikės gyventi“, – tarsi save ramina moteris.
Plačiau skaitykite 2009 m. kovo 14 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
