Tiktų ir vyskupui
Šv. Juozapo globos namuose dienas leidžiantis Panevėžio muzikų patriarchas, chorų vadovas ir dirigentas, kompozitorius Juozas Bagdonas tikina apie geresnę senatvę negalėjęs nė pagalvoti.
Dėl buities rūpesčių nebesivarginantis 92-uosius metus skaičiuojantis menininkas visa siela pasinėrė tik į muziką – po globos namų skliautais aidi J.Bagdono prakalbintų vargonų garsai, o pats kompozitorius žada parašyti dar ne vieną kūrinį.
„Visi galvoja, kad senelių namai – jau paskutinis reikalas, visiškai aleliuja. O aš kaip tik niekada dar taip gerai negyvenau. Ramu, švaru, niekas nerūpi – čia ir vyskupas galėtų gyventi“, – tvirtina prieš mėnesį Šv. Juozapo globos namuose įsikūręs maestro.
J.Bagdonas neslepia: ieškoti pastogės, kur bus visapusiškai senatvėje pasirūpinta, privertęs gyvenimas. Prieš 12 metų amžino poilsio žmoną išlydėjusį kompozitorių prislėgė buitis, o didėjant metų kraičiui jėgų neišvengiamiems darbams – eiti į parduotuvę, gaminti, tvarkyti butą, skalbti lieka vis mažiau.
„Prieš 10 metų nemaniau, kad senatvę leisiu senelių namuose. Netikėjau, kad tiek ilgai gyvensiu. Tik labai norėjau sulaukti 2000-ųjų, kad pamatyčiau amžių perversmą. Jau devyneriais metais ilgiau gyvenu“, – ramiai pasakoja J.Bagdonas.
Girdės tik pats
Muzikas negaili pagyrų globos namų personalui. Anot jo, tokios įstaigos ne bijoti, o džiaugtis ja reikia.
„Niekuo negaliu skųstis – kasdien kraujo spaudimą matuoja, valgyti net į lovą gali atnešti, darbuotojai labai malonūs, paslaugūs. Paskutines gyvenimo dienas praleisiu savo malonumui“, – tikina kompozitorius.
Kol kas jaukiame jo kambarėlyje vargonams paruoštas stalas tuščias – jau šiomis dienomis muzikas su sūnumi, žinomu kompozitoriumi, pianistu ir džiazo muzikos atlikėju Rimantu Bagdonu, instrumentą planuoja parsivežti iš Vilniaus.
Kompozitorius sako seksiantis charizmatiškiausiu Lietuvos pianistu vadinamo Petro Geniušo pavyzdžiu ir pirksiantis tokius vargonus, kurių skambesį tik pats girdėsiantis.
„P.Geniušas yra pasakojęs, kad jam ir per naktį tenka groti, o šeima be miego tiek iškęsti gi negali. Tai jis su ausinėmis groja, kad kiti negirdėtų. Taip ir aš darysiu“, – dėsto J.Bagdonas.
Kol kas kompozitorius prisėda prie monsinjoro Kazimiero Antanavičiaus globos namams dovanotų vargonų – per šv. mišias koplytėlėje iškilmingai suskamba J.Bagdono paliesti klavišai.
Daugiau globos namuose ir nėra kam prakalbinti instrumentą.
Pakerėjo giesmė
Harmonizavęs ir kūręs dainas chorams, vokaliniams ansambliams bei solistams kompozitorius tvirtina, jog globos namuose jam atsiveria dar didesnės galimybės kūrybai.
„Namuose sunku būdavo kurti. Reikdavo galvą sukti dėl buities dalykų. O dabar sudarytos labai geros sąlygos. Tiek metų išgyvenus su muzika sunku būtų be jos“, – mano J.Bagdonas.
Muzikas tikisi sukurti dar ne vieną kūrinį, jei mūza bus maloninga.
„Aš ne Mocartas, kuriam taip greitai mintyse nauji kūriniai rasdavosi, kad net nespėdavo užrašyti. Man reikia pamąstyti. Ir aš, kaip koks poetas, kai už vienos eilutės užstringu, nieko sukurti nebegaliu“, – apie kūrybines kančias pasakoja J.Bagdonas.
Kompozitorius mena, jog jam tebuvo septyneri, kai mamos per Sekminių atlaidus nuvestas į bažnyčią išgirdo chorą giedant „Pulkim ant kelių“.
Giesmė berniukui paliko tokį įspūdį, kad kaskart atėjus į bažnyčią traukė užlipti prie vargonų.
Muzikinę karjerą J.Bagdonas pradėjo, kai septyniolikmetis įsiprašė privačiai mokytis pas gimtosios Luokės vargonininką. Už sūnaus pamokas tėvai per mėnesį paklodavę didžiulius pinigus – 15 litų. Anot jo, anais laikais už tiek vos ne karvę buvo galima nusipirkti.
Nors 30 ha žemės turėję tėveliai buvo laikomi dideliais ūkininkais, tačiau penkis sūnus ir dukrą auginanti šeima skaičiavo kiekvieną litą. Vis dėlto šviesūs kaimo žmonės vaikų mokslui pinigų negailėjo – J.Bagdonas tapo garsiu kompozitoriumi, jo brolis – kunigu.
„Kaimynų šeima augino septynis vaikus ir visus į aukštuosius mokslus išleido. Jiems padėjo giminaitis kunigas, o mano tėveliams nebuvo kas padeda“, – pasakoja muzikas.
Pasiprašė į nelaisvę
Tik porą metų pas vargonininką pasimokęs J.Bagdonas pats subūrė šaulių chorą, rengė koncertus, kol muzikinę karjerą nutraukė karas.
Tiesa, kompozitoriui kariauti teko tik vieną dieną – rusų pusėje kovoję kariai, iškėlę ant šautuvų baltus skudurus, patys pasiprašė į vokiečių nelaisvę.
Dvi paras belaisvių stovykloje prabuvusius lietuvius vokiečiai atvežę į Vilnių kariniams apmokymams – ruošė mūšiui su rusais.
J.Bagdonas svarsto gimęs po laiminga žvaigžde – jei ne atsitiktinumas, karo pabaigos nebūtų sulaukęs.
„Pranešė, kad po savaitės būsime siunčiami į frontą kautis su rusais. Ten tikrai būčiau žuvęs. Nuėjau pas lietuvį kapitoną prašytis paleidžiamas namo, aiškinau, kad tėvai seni, nėra kas ūkyje dirba. O jis ir sako – paleisčiau, bet vokiečiai žino, kiek belaisvių turi. Jei rasi ką į savo vietą, galėsi eiti iš čia“, – pamena pašnekovas.
Po tokio pokalbio išėjęs į Vilniaus gatves tarsi tyčia sutiko pažįstamą. Karo nualintą žmogų kankino svarbiausias klausimas – ar vokiečiai belaisviams duoda valgyti. Išgirdęs, kad kariai tikrai gerai maitinami, vyras, nepaisydamas gresiančio pavojaus, iš karto sutiko keistis su J.Bagdonu vietomis.
Veržėsi pas „kirvį“
Atsitiktinumas J.Bagdoną išgelbėjo ir prasidėjus trėmimams į Sibirą. Vykdomojo komiteto pirmininkas, kadaise buvęs jo choristas, perspėjo savo buvusį vadovą dingti iš Luokės, jei nenorįs iškeliauti pas baltas meškas.
„Pasikinkęs arkliuką išvažiavau į Klaipėdą, įstojau į muzikos mokyklą, o ją baigęs lygiai prieš 60 metų buvau paskirtas į Panevėžį“, – mena kompozitorius.
J.Bagdonas prisipažįsta net negalintis atskirti, kas per gyvenimą jam buvę arčiau širdies – muzika ar pedagoginis darbas. Daugiau nei pusę amžiaus muzikas atidavė Panevėžio konservatorijos studentams.
„Pravardės, atrodo, neturėjau. Tik sakydavo, kad truputį „kirvis“ esu. Bet mokiniai labai norėjo pas mane mokytis. Jei stojantieji į Muzikos akademiją pasakydavo, kad mokėsi pas J.Bagdoną, nė stojamųjų laikyti nebereikėdavo“, – pasakoja muzikas.
Karjerą pradėjęs šaulių choru kompozitorius ir dirigentas juo ir uždarė ratą – sulaukęs 90-ojo jubiliejaus baigė vadovauti Panevėžio šaulių chorui.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Globos namuose dienas leidžiantis J.Bagdonas
žada muzikos mylėtojams dovanoti dar ne vieną kūrinį.
