Neseniai Panevėžyje atidarytuose Švento Juozapo globos namuose šiandien jau gyvena šešiolika senolių. Jauniausiam globotiniui dar tik šešiasdešimt, vyriausiajam – devyniasdešimt penkeri metai. Globos namuose įsikūrę gyventojai sako jau spėję apsiprasti su nauja aplinka. Patyrusieji ir šilto, ir šalto gyvenimo saulėlydžio užutėkiu tapusius globos namus vadina rojumi žemėje.
Ieškojo globos
Vos tik pravėrus Švento Juozapo globos namus plačiuose, erdviuose, šviesiomis spalvomis išdažytuose koridoriuose galima sutikti vieną kitą ramentais ar lazdele besiramsčiuojantį senolį. Visi sutiktieji, veide išvagotomis raukšlėmis, slepiančiomis gilią ir prasmingą istoriją, maloniai šypsosi ir sveikinasi. Čia yra ir tokių, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba. Palaužti ligų žilagalviai nesikelia iš patalo.
Globos namų gyventoja Zofija Karpinskienė kartu su pirmaisiais gyventojais Kūčių vakarienę valgė jau šiuose namuose.
„Sunkiai matanti Z.Karpinskienė apie globos namus išgirdo per radiją. Tai vienintelis sunkiai matančių žmonių ryšys su pasauliu. Nieko nelaukdama ji paskambino į vyskupiją. Tuo pat metu apie vargingai gyvenančią moterį mums pranešė ir Aklųjų ir silpnaregių draugija. Mes ją suradome, sutvarkėme visus dokumentus ir atsivežėme“, – pasakojo Švento Juozapo globos namų direktorius Patrikas Skrudupis.
Anot jo, daugelis žmonių atkeliauja pasirūpinus giminaičiams, 50 procentų dabartinių gyventojų į globos namus atsiuntė Socialinis skyrius.
Iš viso namuose yra įkurtos 75 vietos. Direktorius planuoja, kad visos vietos visiškai užpildytos bus iki kito šildymo sezono. Anot jo, visų pirma čia bus apgyvedinami senoliai iš Panevėžio, vėliau planuojama bendradarbiauti ir su kitomis apskritimis.
Pasak P.Skrudupio, bus įkurtas ir privatus sektorius. Ten gyvens tie senoliai, kurie galės mokėti visą nustatytą globos kainą. Kaip teigė direktorius, yra susidomėjusiųjų ir trumpalaike socialine globa.
„Artimieji nori palikti savo globojamus žmones vienai ar kelioms dienoms. Tokią paslaugą planuojame steigti nuo kovo mėnesio. Šiuo metu seneliais rūpinasi ir prižiūri šešiolika darbuotojų“, – sakė P.Skrudupis.
Švenčia gimtadienius
Per ne pilnus du mėnesius, kai pradėjo veikti globos namai, įstaigos darbuotojai ir gyventojai jau atšventė trijų senolių gimtadienius.
Šventės dieną visi susirenka į valgyklą, ten jubiliato laukia staigmena.
Valgykloje tą dieną paruošiamas bendras šventinis stalas. Kaip sako socialiniai darbuotojai, tokia šventė senoliams pakelia ūpą, gerina nuotaiką.
„Dabar, kai yra galimybė, švenčiam kiekvieno senolio gimtadienį atskirai. Tačiau padaugėjus gyventojų bus švenčiami visų tą mėnesį gimusiųjų gimtadieniai“, – sakė socialinė darbuotoja Lijana Balčiūnaitė.
Namuose jau buvo surengtas ir susipažinimo vakaras, kuris žilagalviams paliko didelį įspūdį.
„Tas vakaras buvo labai linksmas. Visi susipažinome, pasisakėme savo vardus, kiekvienas papasakojome įdomiausias savo gyvenimo istorijas, padainavome ir keletą dainų“, – pasakojo gyventojai.
Praėjusią savaitę globos namų kolektyvas nepamiršo paminėti ir ligonių dienos. Tuomet įstaigoje lankėsi vyskupas, kuris laikė mišias, dalino rožančius ir šventus paveikslėlius.
Perka lašinius
Dieną vienatvės nepakeliantys senoliai lanko savo draugus, įsikūrusius šiuose namuose.
Žilagalviams nevalia pamiršti ir vidaus taisyklių. Jei žmogus nori išeiti iš gyvenamųjų patalpų, jis turi pasirašyti pildomoje knygoje, kur išeina ir kada planuoja grįžti.
Kaip sakė direktorius, tokios taisyklės reikalingos tam, kad jei globotinis pasiklystų gatvėje, jį būtų lengviau surasti. Tie, kurie gerai orientuojasi aplinkoje, anot direktoriaus, išleidžiami be priežiūros, palydos. O tie, kurie gali pamiršti adresą, yra lydimi socialinių darbuotojų.
Kaip pastebi darbuotojai, gyventojai dažniausiai eina į parduotuves, turgų, noriai lanko ir giminaičius. Tačiau bažnyčia – senolių lankomiausia vieta.
Šiuo metu globos namuose vieno gyventojo vieta yra įkainota 2015 litų. Tačiau gyventojas moka 80 procentų savo turimų pajamų sumos. Direktorius neslepia, kad gyventojų pajamos labai skiriasi. Vienų pensija siekia vos 400 litų, kitų – net pusantro tūkstančio litų.
Taigi kiekvienam gyventojui kas mėnesį lieka 20 procentų gaunamų pajamų. Tai menki pinigai, tačiau senoliai puikiai moka juos susiskaičiuoti ir pasiskirstyti jiems, jų manymu, reikalingiausioms prekėms. Pavyzdžiui, vienas senolis neseniai nusipirko laikrodį.
„Tokie pirkiniai – reti. Dažniausiai jie perka įvairias smulkmenas, laikraščius, žurnalus. Iš turgaus parsineša rūkytų lašinukų ar šoninės. Kiti labai mėgsta bandeles. Yra gyventoja, kuri dievina zefyrus“, – pasakojo L.Balčiūnaitė.
Pateko į rojų
Z.Karpinskienė kambaryje gyvena viena. Šalia jos lovos stovi telefonas. Moteris bando prisiskambinti savo taip pat sunkiai sergančiam ir vieninteliam gyvam likusiam broliui.
„Mes buvome kaimo mužikai. Užaugau šeimoje, kurioje buvo šešiolika vaikų. Dabar gyvas liko tik brolis. Jis buvo operuotas du kartus, sunkiai serga, žinau, kad guli patale. Nenoriu būti broliui našta, bet taip norėčiau išgirsti jo balsą, paklausti kaip gyvena, kaip jaučiasi“, – sakė Z.Karpinskienė.
Moteris savimi pasirūpinti pati jau nebegali. Jai reikalinga nuolatinė socialinė globa – sunkiai mato, negali savarankiškai vaikščioti. „Dešine akimi aš jau seniai nematau, neatskiriu žmogaus bruožų. Matau tik ryškesnes spalvas. Trejus metus jau esu prikaustyta prie lovos“, – pasakojo senolė.
Ant spintelės moteris pasidėjusi ne vieną kryželį, šventus paveikslėlius, rožinius. „Juos man padovanojo vyskupas“, – braukdama nuo veido ašaras sakė močiutė.
Prisimindama savo jaunystę, moteris sakė, kad jos gyvenimas nebuvo lengvas. Šeima valgydavo sausą duoną ir kruopas.
„Dabar aš patekau į didelę šeimą, į rojų tarp pačių geriausių angelų. Seselės čia visos angeliškos, motiniškos, o direktorių norisi vadinti didžiąja raide. Jo žodžiai visada paguodžia ir nuramina“, – verkdama pasakojo Z.Karpinskienė.
Prieš apsigyvendama globos namuose ji buvo įsikūrusi vos penkių kvadratinių metrų sandėliuke.
„Ten visada būdavo drėgna, aukšti slenksčiai. Ten aš ir miegodavau, ir maistą gamindavausi ir dar įvairius rakandus susidėdavau“, – pasakojo senolė.
Trejus metus, kol močiutė gyveno sandėliuke, ja retkarčiais pasirūpindavo jos giminaičiai, kaimynai ir draugai.
Plačiau skaitykite vasario 17 d. „Sekundėje“.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Sunkiai vaikštantiems senoliams į pagalbą skuba socialiniai darbuotojai ir globos namų vadovas P.Skrudupis.
