Panevėžyje gimusią ir augusią Ingą Baranovskają nuo pat mažumės nenumaldomai traukia arkliai. Iš pradžių miesto mergaitė žaidė žaisliniais arkliukais, rinko žirgų nuotraukas. Tačiau paauglei popierinių arklių nepakako, būdama penkiolikos ji ne tik svajojo, bet ir pasiryžo imtis veiksmų – pasirinko vienintelę tuo metu specialybę, kuri leistų būti arčiau mylimų gyvulių. Dabar patyrusi ir tituluota vadeliotoja skaičiuoja dvidešimtus sportininkės karjeros metus.
Viso gyvenimo aistra
„Kiek save prisimenu, aš visą laiką su žirgais. Giminaičiai sakydavo: tavęs be žirgų neįsivaizduojam. Visa tai yra kraujyje, neįmanoma nupasakot. Kai sužinojau, kad yra žirgynas, pradėjau tėvų prašyti leisti jį lankyti. Sunkiai jie sutiko, iš pradžių nenorėjo ir girdėti. Tai nėra saugus sportas, čia ne baleto mergaitę išleisti šokti, kur visiems gražu. O tada dar kalbos buvo, kad jojančių mergaičių kojos būna kreivos“, – sunkią pradžią prisimena I.Baranovskaja.
Tėvai merginą bandė suvilioti dviračių sportu. Ingai sekėsi neblogai, pasklido kalbos apie profesionalės karjerą, užsienio stovyklas. Tėvams tai atrodė puiki proga jaunai mergaitei ištrūkti už geležinės uždangos, pamatyti pasaulio. Inga, supratusi kur link krypsta artimųjų žvilgsniai, metė dviračius, kad neskatintų tuščių vilčių. Vėliau tėvai, matydami dukters ryžtą ir žinodami, kokia ji atkakli, nuleido rankas ir tai meilei nesipriešino. Devynias klases baigusi I.Baranovskaja pasirinko zootechnikės specialybę, tais laikais vienintelę, kuri galėjo merginos darbą sieti su žirgais.
Tačiau Lietuvai tapus nepriklausoma, biro kolūkiai, zootechniko specialybė pasidarė paklausi. Jauna moteris, galvodama apie ateitį, nutarė persikvalifikuoti. Teisininkės diplomas žirgus nustūmė į laisvalaikį, o I.Baranovskaja tapo policijos komisariate dirbančių pareigūnų kolege. Tardytojos vietą mieste ji iškeitė į tokį pat darbą rajono Policijos komisariate, o dabar aiškinasi su pinigais susijusius nusižengimus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje.
Balną iškeitė į vežimaitį
Apšilus kojas teisėsaugos srityje, I.Baranovskajos mintys vėl ėmė suktis apie žirgus.
„Pamačiau, kad labai norint yra galimybė ir toliau lankyti žirgyną. Tad susiradau savo senus kolegas ir vėl pas juos atvykau“, – pasakoja moteris.
Per darbą ir žirgus ji sunkiai randa laiko draugams. Ristūnus reikia mankštinti kasdien, tad Inga, baigusi darbą mieste, skuba Smilgių link. Jau penktus metus žirgą Vėją treniruojanti vadeliotoja tikina, kad arkliai labai prisiriša prie žmonių. Kaip tvirtina moteris, Vėjas net jos mašinos variklio gausmą atpažįsta, skiria nuo kitų. Vos jai žirgyne pasirodžius, prunkšti pradeda. Ne kitaip ir žmonės – vadeliotojai taip pat pamilsta žirgus: „Juk kiekvienas žmogus, namuose laikantis šuniuką, prisiriša prie jo, jis – kaip šeimos narys. Taip pat ir su žirgais – sielojuosi dėl jų nelaimių, perku jiems viską, kad kuo geriau jaustųsi. Kad būtų malonu su tokiu žirgu pasirodyti, o ne gėda.“
I.Baranovskaja pasakoja, kad visi jos draugai ir palaikytojai giria treniruojamus žirgus už grožį. Jai pačiai gražiausi tamsaus plauko, turintieji baltas kojas, nors geriausių prizų lenktynėse yra atnešę sarti žirgai.
Iš pradžių žirgų sportą bandžiusi kaip raitelė, Inga greitai perėjo į kitą sritį ir tapo vadeliotoja. Šios sporto šakos smarkiai skiriasi tuo, kad raitelis privalo žirgus dažnai keisti, prie vieno prisirišti jam negalima. Vadeliotojas – atvirkščiai: bendrauja su tuo pačiu žirgu, jį treniruoja ne vienerius metus. Per dvidešimties metų sportininkės karjerą Ingai teko dirbti ne mažiau kaip su septyniais žirgais, ir visi jie labai skirtingi, turintys savo charakterį ir ypatybes.
„Raitelių buvo labai daug, buvo keičiami žirgai, kad nepriprastume prie vieno. O su ristūnais dirba mažiau žmonių, – apsisprendimą lėmusius veiksnius aiškina sportininkė. – Skiriasi ne tik raitelio ir vadeliotojo santykis su žirgu. Iš esmės kitokie ir tų sporto šakų žirgai. Ristūnai apskritai yra agresyvesni, jie lenktyniniai – turi kovoti, laimėti. Taigi aršūs. Nusprendžiau su jais dirbti, nors, pagal būdo savybes, ir sunkiau.“
Ramus vadeliotojas –
geresnis
Per ilgą istoriją turinčio žirgų sporto raidą buvo išvestos rūšys, tinkamos būtent ristūnų sportui. Populiariausios ir labiausiai žinomos: rusų ristūnai, Amerikos ristūnai, prancūzų ristūnai, Orlovų veislės žirgai.
„Jojamųjų žirgų ir ristūnų net sudėjimai skiriasi. Sustačius gyvulius, iš karto matosi. Ristūnai yra ilgesni, karštesni, atrodo, tarsi viduje verda. O jojamieji – ramesni, stambesni, flegmatiški. Jiems lenktyniauti nereikia – jie peršoka kliūtį ir laukia rezultato, o ristūnai, kaip ir bėgantys žirgai, yra lenktynininkai, kai kurie net nemoka žingsniuoti – ne eina, o bėga. Jiems tai įgimta yra per daug kartų. Vadeliotojų irgi yra karštakošių, bet manau, kad jie turėtų būti ramesni. Tokį žirgą suvaldyti reikia truputį šaltesnių nervų. Jei būsi toks pat, kaip ir žirgas, spirgėsi tame vežimuke, nieko gero nesitikėk. Gali klaidų padaryti, neišlaukti tinkamo momento, kai žirgas gali bėgti visu greičiu. Taip daug nelaimių gali atsitikti“, – tikina I.Baranovskaja.
Nors į pergalingą finišą vežimėlį atskraidina žirgas, rezultatas labai priklauso ir nuo vadeliotojo. Sportininkė pastebi, kad, metams bėgant, keičiasi ir jos važiavimo technika, treniravimo metodai. Kad lenktynės būtų sėkmingos, svarbu žirgą laiku prilaikyti, laiku paraginti. Pats gyvulys skuostų kiek įkerta ir greitai pavargtų, juk trasa būna nuo kilometro iki trijų kilometrų ilgio. Todėl svarbu visu greičiu startuoti, o paskui, trasos viduryje, leisti žirgui šiek tiek pailsėti, kad finišo tiesiojoje vėl galėtų bėgti iš visų jėgų. Vienas sunkiausių dalykų – išmokyti žirgą nešuoliuoti. Ristūnų varžybose puikiausią rezultatą gali sugadinti keli neleistini šuoliai.
Žirgai turi charakterį
„Prisimenu visus žirgus, kuriuos treniravau. Su vienu daugiau laimėjau, su kitu mažiau, bet jo charakteris geresnis… Kitas galbūt gražesnis – juk visi skirtingi. Žirgas jaučia žmogaus nuotaiką, perpranta, kuris su juo nesusitvarkys, kuris bijo. Būna, kad žirgas labai geros nuotaikos, tada saugokis, kad kokios šunybės neiškrėstų, o jei prastesnės, tai treniruoji mažiau. Kam jį varginti – per prievartą nieko nepadarysi“, – prie treniruojamų gyvulių taikosi sportininkė. Ji prisimena turėjusi vieną labai patiklų, žmonėmis pasitikėjusį žirgą. Vieną žiemos rytą atvažiavusi į žirgyną Inga pamatė, kad pusnys buldozerio sustumtos į didžiules krūvas, o aplink fermą nuvalytas takas. Ji nusprendė tuo taku su žirgu ir pralėkti. I.Baranovskaja pasakoja, kad tąkart ankstus rytmetys buvo ūkanotas, tad nepastebėjo, kad už fermos nuvalytas takas baigiasi aklagatviu, o tiksliau – didžiuliu sniego kalnu. Tai išvydęs žirgas lyg ir bandė sustoti, tačiau kaprizus rodantį arklį ji dar paraginusi. Viskas baigėsi tuo, kad žirgas, visai pasitikėdamas savo vadeliotoja, taip ir įbėgo į tą pusnį, pats iki ausų paniro sniegan ir milžiniškoje pusnyje paskandino iš vežimaičio išskridusią vadeliotoją.
Dabar I.Baranovskajos treniruojamas Vėjas – visai kitoks. Jis bailus, žmonėmis nepasitiki, nieko nedarys, kol pats savo kailiu patik-rins, ar galima. Gerai ištreniruotas žirgas šiųmetėse Sartų lenktynėse turėjo Ingai atnešti pergalę, tačiau per apšilimą suklupo ir susižalojo. Veterinarai uždraudė startuoti, Vėją reiks gydyti apie mėnesį. I.Baranovskaja sako, kad per dvidešimtį metų ristūnų sporto patirties šios lenktynės – įsimintiniausios. Kai prizų prikaupta apsčiai, atmintin labiau įstringa nesėkmės. Tačiau ristūnų varžybos žiemą ir vasarą vyksta kas dvi savaites, tad progų atsigriebti ir Vėjui, ir Ingai dar bus.
Lina RUMBUTYTĖ
Nuotr. iš I.Baranovskajos asm. alb. Vadeliotojui
amžius nesvarbus: su ristūnais Inga pradėjo dirbti penkiolikos ir ketina
vadelioti dar ilgai.
